Angle down Atgal

Ka­ran­ti­no vi­ta­mi­nai

Liūd­na pa­sakė­čia
Pa­gal Joną Bi­liūną
Čerš­kia šar­kos – šir­dis šąla:
Se­niems Am­siams – „Bri­siaus ga­las“
Čekš čir čir... kur juos pa­dėti?
Teks vi­siems būdoj sėdėti.
Ko ver­ti? Ne­gar­siai lo­ja,
Va­gims ke­lio ne­pas­to­ja.
Jau­ni šu­nys – skel­bia šar­kos –
Greit įves kie­me šiam tvarką.
Mąsto Šuo – šu­ni­jos va­das:
Su se­nais koks čia pa­ra­das...

Tik, o var­ge, jau­ni bėga,
Le­tenėlėj sle­pia bėdą.
Gar­siai urz­gia, skaud­žiai kan­da,
Kim­ba viens ki­tam į sprandą.
Jų pėdom – tas... karū­nuo­tas,
Vel­nias, dar ne­per­žeg­no­tas...

Dūsau­ja Bri­siai ant spa­lių:
Tai bėda – „Nau­ja Ga­dynė“;
Ne iš pik­to iš­lydės
Se­nus Am­sius
Dausų plynėn.
Lauk­tuvės
Šėlsta As­ta ir Al­bi­nas:
Tai užk­ni­so ka­ran­ti­nas!
Nėr draugų nei re­gi­nių
Ir Sei­še­liuo­se... pietų.
Kas tas vi­ru­sas – juo­kai!
Juk pra­sly­do­me leng­vai.
Tik, va, Si­mo... ne­bėra.
Li­ko ne­baig­ta tvo­ra...
O lauk­tuvės jam – rink­tinės!
Gai­la, bu­vo... pa­sku­tinės.
Lai­mi­kis
Barbė blaš­ko­si, ne­mie­ga
Naktį gal de­šimtą...
Ir išmąstė, su­gal­vo­jo
Paž­ve­jo­ti... stintų.
Pa­sik­vies draugėn An­taną,
Gal kai­myną Rimą...
Ži­no ji, kad jie ne­pai­so
Kvai­lo ka­ran­ti­no.
Nu­dundė­jo, nu­dardė­jo
Vie­su­lais pa­jūrin...
Trau­kia meš­ke­res ir ste­bis,
Kiek bi­čiu­lių tu­ri...
Tik kaž­kas, išt­raukęs plekšnę,
Už­ga­vo Neptūną
Ir, kur buvę, kur ne­buvę,
Sto­vi pa­reigū­nai.
Ne­nu­pir­ko Barbės blyks­niai.
Spur­da de­šimt stintų...
Ir lai­mi­kis tas ne­vykęs –
Bau­da – po­ra šimtų.

Te­resė Sta­ra­žins­kytė-Ra­čienė,
Šiau­liai

Su­maiš­ties pra­džių pra­džia
Ma­ka­ro­nai, ma­ka­ro­nai, 
kur pa­si­slėpėt nak­čia?
Gri­kiai ap­dai­riai pra­din­go 
ir lie­tu­viš­ka deš­ra.
Ru­lonė­liai be­konė­liais 
mit­riai ri­tas per lau­kus,
Ka­ran­ti­no jie ne­klau­so, 
pa­keiks­no­ja mus vi­sus.

O su kel­tu, jūros kel­tu grįžta 
mūsų kar­žy­giai,
Ne­si­pai­nio­ki po ko­jom, 
baig­sis ne­la­bai links­mai.
Už­sie­niuo­se jie pra­mo­ko 
vien mon­go­liškų keiksmų
Ir pra­bi­lo SOS sig­na­lais, 
ne­vil­ties klai­kiu šauks­mu.

Pa­tikėt sun­ku – gy­ve­nam su
GULAG’o šau­ki­niais,
To­kie šau­ki­niai skar­de­no 
ar­mi­jos dienų ai­dais,
Nie­kam tikę, vel­nio plu­tos, 
bu­vom „ba­tuo­se“ ta­da,
Bet tai tęsės po­rą metų, 
keiks­mai ta­po ne ma­da.

Gal dėl to ir ma­ka­ro­nai, 
ry­žiai din­go iš akių,
Kad su­grįžus emig­ran­tams 
būtų jiems vi­sai sau­gu...
Vis­te­ri­ja
Le­pio­ji vieš­nia To­limųjų Rytų
Užau­go kie­me iš saulėtų Pietų.

Į sto­go at­šlaitę at­sar­giai ro­po­jo,
Nors ne­ma­čiau aš jo­sios kojų.

Žydė­ti ge­gužės mėnesį sku­ba,
Mels­vai vio­le­tinį dėvi ji rūbą.

Puoš­nus šis vi­jok­li­nis krūmas –
Ma­din­gu­mo fo­nas it dūmas.

Pavė­sinę sle­pia nuo sve­čių akių,
Ne­lauktų, įky­rių ir su­ktų.

O na­mo sie­nas – nuo Saulės
Žėrin­čių, karštų spin­du­lių.

Vis­te­ri­ja su COVID’u ko­vo­to­ja
At­kak­li, tuo ir Tu pa­tikė­ti tu­ri!

2020 m. ge­gužės 10 d.,
Jo­nas Iva­naus­kas,
Jo­niš­kis

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite