Angle down Atgal

„Kantičkos“  – tarsi liaudies Biblija

„Giesmės lietuvius lydėdavo nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties“, – sako Rolanda Kalakauskienė, prieš daugiau nei dvidešimt metų Šiauliuose subūrusi Šv. Cecilijos ansamblį. Ansamblio repertuare – senosios lietuviškos giesmės: „Žemaičių Kalvarijos kalnai“, „Graudūs verksmai“, rarotos bei primirštas mūsų kultūros gintarėlis – „kantičkinės“ giesmės. „Kantičkose“ užrašyti giesmių tekstai, o štai natų jų puslapiuose nėra: melodinės slinktys perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą ir vis mažėja jas žinančiųjų.

Kuri pirma: liaudies daina ar giesmė?

Galbūt kaimo bažnyčioje ar šermenyse senųjų giedotojų rankose esate matę nedideles, keturkampes, nuo ilgo amželio pageltonavusias knygeles – „Kantičkas“? „Kantičkomis“ XIX a. buvo vadinami giesmynai, išvertus iš lenkų kalbos, „kantyczka“ reiškia „giesmė“.

„Kantičkines“ giesmes kadaise giedojo visa Lietuva. Tiesa, priklausomai nuo regiono, skyrėsi giesmių melodija, atlikimas. Pavyzdžiui, dzūkai giedodavo vienu balsu, melodijoje vyravo senosios bažnytinės dermės. Tuo tarpu žemaičiai tą pačią giesmę atlikdavo homofoniškai, atliepiančiai: melodiją vesdavo vienas žmogus, kiti tik pritardavo. Neretai būdavo pasitelkiami pučiamieji muzikos instrumentai.

Pasakyti, kada tiksliai atsirado „kantičkos“, sudėtinga. Žinoma, kad XIX a. jų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas, jis išleido „Kantičkas žemaitiškas“. 1855 m.
V. Valmiko „Kantičkas žemaitiškas“ pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius – jo redaguotą giesmyną kaimuose galima aptikti iki šiol. „Kantičkos“, tapusios lietuviškos Katalikų Bažnyčios liaudies giedojimo pagrindu, buvo redaguojamos ir XX a. viduryje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dėl to nukentėjo „kantičkinių“ giesmių poetika, melodija.

Vis tik esmė, matyt, išliko, nes R. Kalakauskienė pritrūksta žodžių, norėdama apibūdinti šių giesmių tekstus ir skambesį – taip prasminga ir gilu, taip archajiška ir autentiška. „Yra labai daug „kantičkinių“ melodijų, kurios panašios į lietuvių liaudies dainas. Kas atsirado pirma – liaudies daina ar giesmė – lieka paslaptimi“, – šypteli ji. „Kantičkinių“ giesmių formavimuisi įtakos taip pat turėjo Grigališkasis choralas, krikščioniškos ir protestantiškos giesmės.

Lobis. Galbūt bažnytėlėje, giedotojų rankose esate matę nedideles, keturkampes, nuo ilgo amželio pageltonavusias knygeles? Tai – senieji mūsų giesmynai, vadinamosios „Kantičkos“. (Autorės nuotr.)
Lobis. Galbūt bažnytėlėje, giedotojų rankose esate matę nedideles, keturkampes, nuo ilgo amželio pageltonavusias knygeles? Tai – senieji mūsų giesmynai, vadinamosios „Kantičkos“. (Autorės nuotr.)

Giesmės ligi dangaus

Katalikiškai auklėta, senelio giesmes girdėjusi R. Kalakauskienė „kantičkinėmis“ melodijomis žavėjosi ne visada. Kai studijavo Klaipėdos universiteto Menų akademijoje ir giedoti ją ragino toje pačioje Akademijoje dėstęs brolis, žinomas Lietuvos muzikologas profesorius Alfonsas Motuzas, ji atsisakė – nedomino.

Viskas pasikeitė baigus universitetą. Brolio dėka R. Kalakauskienė drauge su studentais iš Kretingos Šv. Antano kolegijos išvyko į Gracą, Austriją. „Važiavome miesto autobusu ir staiga tie jauni žmonės užgiedojo „kantičkines“ giesmes. Užgiedojo taip, kad man net širdis ištirpo nuo liaudiško tekso gražumo ir muzikos tikrumo. Toks gilumas ir savitumas tų giesmių. Kažkas labai artimo ir brangaus“, – prisimena ji.

K. Šalčio nuotr.
K. Šalčio nuotr.

Viešnagės Austrijoje metu R. Kalakauskienė tūravojo giedantiems studentams, o sugrįžusi į gimtuosius Šiaulius, 1997 m. nutarė pati suburti ansamblį. Džiaugiasi, kad atsirado bendraminčių. Maža to, daugumai naujojo ansamblio narių „kantičkinės“ giesmės nebuvo svetimos – girdėjo jas giedant tėvus, kai kurie buvę giedoję ir patys.

Pirmosios repeticijos vyko Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Ansamblį palaimino ir jo veiklą nuolatos lydėjo Jo Ekselencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Dėl repertuaro R. Kalakauskienė kreipėsi į brolį, mat A. Motuzas tyrinėjo senąsias lietuvių giesmes, su studentais leisdavosi į ekspedicijas. „Jie eidavo po kaimus, rinkdavo informaciją apie senuosius giedorius, klausydavo jų giedamų giesmių ir jas įrašinėdavo, o paskui giesmes išgrynindavo ir užrašydavo natomis“, – pasakoja R. Kalakauskienė. Į ekspedicijas yra tekę vykti ir jai. Beje, įgavusi patirties, šiaulietė įrašinėjo vienos ansamblio narės giedančią mamą – šioji mokėjo giedoti „kantičkines“ giesmes.

R. Kalakauskienė pamena, kad A. Motuzas buvo ne tik pagalbininkas, bet ir griežtas mokytojas. „Kai jis atvažiuodavo į ansamblio repeticijas pasiklausyti mūsų išmoktų giesmių, ne kartą gaudavome barti. Brolis sakydavo, kad mes ne giedame, o dainuojame. Susipykdavome iki ašarų, bet laikui bėgant supratome, kad giesmė visų pirma yra bendruomeninė malda, kad tai nėra pasiruošimas koncertui ar pasirodymui. Visi ansamblio nariai turi muzikinį išsilavinimą ir mums sunku girdėti, kai dainuojama „pro šalį“. Anksčiau žmonės nežiūrėdavo – nusidainuoji tu ar ne. Jie meldėsi. Žemaičiams apskritai rūpėjo ne dermė, o kuo garsiau giedoti: jie tikėjo, kad jų giesmė turi dangų pasiekti“, – juokiasi šiaulietė.

Dau­gu­mai 1997 m. įkur­to an­samb­lio na­rių „kan­tič­ki­nės“ gies­mės ne­bu­vo sve­ti­mos – gir­dė­jo jas gie­dant tė­vus, kai ku­rie bu­vę gie­do­ję ir pa­tys. (R. Ka­la­kaus­kie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Dau­gu­mai 1997 m. įkur­to an­samb­lio na­rių „kan­tič­ki­nės“ gies­mės ne­bu­vo sve­ti­mos – gir­dė­jo jas gie­dant tė­vus, kai ku­rie bu­vę gie­do­ję ir pa­tys. (R. Ka­la­kaus­kie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Ką užmiršome?

Maldomis virtusios giesmės R. Kalakauskienei padėjo kitaip pažvelgti į gyvenimą, į mirtį, sustiprinti tikėjimą.

„Tikinčiam žmogui „kantičkinės“ giesmės – tarsi meditacija. Jose daug mąstymo, išgyvenimo, įsigilinimo. Šios giesmės turtingos ne tik savo melodijomis, bet ir iškalbingais tekstais. Net ir praėjus daugeliui metų, jos sugeba prakalbinti šių laikų žmogų, kviečia susimąstyti ir apmąstyti tikėjimo paslaptis. Mes turime giesmių, kurios giedamos 45 minutes ir daugiau. Jose labai aiškiai išgiedami Šventojo Rašto arba šventųjų gyvenimų pasakojimai. Apskritai, kiekviena „kantičkinė“ giesmė – tai tarsi detalus ir nuoseklus pasakojimas“, – sako R. Kalakauskienė.

Ji priduria, kad senovėje giesmės buvo dar ilgesnės – juk vedė Dievo link. „Dievas žmogui buvo gyvenimo centras. O dabar centre yra pats žmogus ir jo troškimai. Keičiasi žmogaus suvokimas apie dvasinių dalykų prasmę – daug ką užmiršome“, – apgailestauja R. Kalakauskienė.

Klausiu jos – ar „kantičkinės“ giesmės irgi bus užmirštos? „Tos giesmės – mūsų istorija, šimtmečiais tobulinta pamaldumo tradicija ir praktika, neatsiejama ir svarbi lietuvių kultūros dalis. Seniau vienuose namuose gyvendavo trys kartos: vaikai girdėjo giedant senelius, tėvus ir iš jų mokydavosi. Giesmės buvo gyvos. Dabar taip nebėra. Kartu su senųjų giedorių mirtimi, iškeliauja ir jų giedamos neužrašytos giesmės“, – apgailestauja šiaulietė.

Šiuo metu jos vadovaujamas Šv. Cecilijos ansamblis yra pristabdęs veiklą: rečiau koncertuoja, rečiau aplanko Lietuvos miestus ir kaimelius. R. Kalakauskienė dirba muzikos mokytoja Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje ir sako, kad mylimas darbas pasiglemžia didžiąją dalį laiko.

Taktiškai sufleruoju, kad galbūt laiko padaugės ateityje. „Sakykite tiesiai šviesiai – padaugės, kai pasensime“, – nusijuokia R. Kalakauskienė ir priduria, kad norėtų, jog kuo daugiau žmonių išgirstų „kantičkinių“ giesmių grožį, pajustų jų vertę ir prasmę, giedotų kartu.

„Kantičkinės giesmės man labai brangios. Norėčiau, kad jos būtų išsaugotos. Žinau, kad yra pateikta paraiška, jog „Žemaičių Kalvarijos kalnų“ giesmės būtų įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai teikia vilties“, – pokalbį užbaigia ji.

Šv. Ce­ci­li­ja – mu­zi­kan­tų glo­bė­ja. R. Ka­la­kaus­kie­nė sa­ko, kad šven­to­sios var­das an­samb­lio pa­va­di­ni­me at­si­ra­do sa­vai­me. (R. Ka­la­kaus­kie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Šv. Ce­ci­li­ja – mu­zi­kan­tų glo­bė­ja. R. Ka­la­kaus­kie­nė sa­ko, kad šven­to­sios var­das an­samb­lio pa­va­di­ni­me at­si­ra­do sa­vai­me. (R. Ka­la­kaus­kie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite