Angle down Atgal

Kaip rasti kaimą?

„Buvo kaimas ir kaimo nėra“… – tai žodžiai iš J. Marcinkevičiaus poemos apie Pirčiupį. Pirčiupio kaimą ištiko baisus likimas. Širvintų rajone šiais laikais kaimų likimas kitoks. Nyksta kaimai, mažėja juose gyventojų.

Kiek menu, netgi rajono valdžia kalbėjo apie tai, jog išnykusiems kaimams bus pasodinti medeliai, kad primintų apie buvusius juose gyvenimus. Vasarą, kai lankiausi pas Musninkų seniūnę, buvo kalba, jog numatomas stogastulpis su išnykusių kaimų pavadinimais. Graži iniciatyva, tik nežinau, ar ji įgyvendinama, ar dar numatoma įgyvendinti. Žinoma, tai būtų gražus gestas kažkada čia gimusiems ir gyvenusiems prisiminti arba tiesiog kažkokių idėjų vedamiems apsilankyti kažkokiame X buvusiame kaime. Tačiau ne apie tai norisi rašyti.

„Širvio“ redakcija gavo laišką įdomia tema: kaimas dar gyvas, yra net keli nauji gyvenamieji namai (žinoma, yra ir senų nugriautų), tačiau kaimo pavadinimo niekur nėra. Nėra jokios rodyklės į tą kaimą. Ačiū laiško autoriui, kad parašė, kur maždaug ieškoti tokio kaimo. Nesu vietinė, neteko turėti reikalų su rajono kaimais, todėl važiuoju „apgraibomis“ – ties Družais pasuku į kairę. Pradžioje vieškeliukas neblogas, pravažiavau jau tuštutėlį, atviromis durimis buvusį gyvenamąjį namą. Toliau iš visų pusių aparta, matau dar vieną namą, tačiau prie jo nepribrisi – arimas. Taip pat nėra gyventojų. Kur patekau, kur atvažiavau – nieko nežinau.

Tolokai, už klonio, matosi daili, nauja sodyba. Lyja, purvas, teks eiti iki jos pėsčioms. Atklampojusi likau it musę kandusi. Namo durys atidarytos, radijas groja, o šeimininkų nėra. Gyvena čia žmonės kaip gerais senais laikais – durų nerakina, daiktai nesaugomi, tačiau jie ir nedingsta. Einu toliau ieškoti gyventojų. Laimei, netoli radau jaukius šiltus namus ir šiltus malonius žmones. Pirmiausia, ką norėjau sužinoti, tai kokiame kaime atsidūriau. Tai Surgėlių kaimas, a. a. Juzefos Inčienės namai. Smagi Inčienės duktė Apolonija, gyvenanti Družuose, dažnai lankosi pas brolį Surgėlių kaime. Atstumas visai nedidelis, tad sesuo su dukra ir anūkais čia dažni svečiai. Gal net ne svečiai, o pagalbininkai.
Besikalbėdama su ponia Apolonija išsiaiškinau, kad ji gimusi ir augusi šiuose namuose. Iš čia pradėjo lankyti Družų pradinę mokyklą. Puikiai prisimena savo pirmąją mokytoją Marytę Ermanienę. Gera buvo mokytis kaime, daug vaikų, net 22, visoje mokykloje, visi sėdėjo vienoje klasėje. Įdomu buvo klausytis, kaip vyresnieji atsakinėja ar mokytoja jiems aiškina naują užduotį. Greit prabėgo ketveri metai kaimo mokykloje, o tada jau su pussesere ir kitais klasės draugais pėstute žygiuodavo į Širvintų vidurinę. Kalbėdamos paskaičiavom, kad susidarydavo per penkis kilometrus tik į vieną pusę, o kur dar kelias atgal. „Žiemą norėdavosi su miesto vaikais pačiužinėti nuo kalniuko. Tad iš ryto su tamsa išeidavome, su tamsa ir grįždavome. Keliaujant pasitaikydavo, kad ir šunys užpuldavo, visaip buvo, kol baigiau vidurinę. Vasaromis kolūkyje reikėdavo mamai padėti nuravėti skirtą runkelių plotą, visa šeima dirbo ruošiant šieną gyvuliams žiemai, o savaitgaliais eidavo jaunimas į šokius, gegužines, žiūrėti demonstruojamų filmų. Smagu buvo kaime mano jaunystės metais. Šokiuose susipažinau ir su vyru, atvykusiu čia iš Kaišiadorių, – prisiminimais pasidalino, darbus atidėjusi ponia Apolonija. – Turiu du sūnus, dukterį ir anūkų.“ O vienas anūkas jau gimnazistas, augalotas vyrukas, jam mama (Apolonijos duktė) tiktų į seseris.

Su apgailestavimu šeima prisiminė a. a. močiutę Juzefą. Kiek ji galėtų papasakoti apie kaimą, tokią puikią atmintį turėjo, bet, deja, jau pusantrų metų, kai jos nebėra… „Ar yra kur užrašas, kad čia Surgėlių kaimas?“ „Nepastebėjom, mes vietiniai, užrašų nereikia. O nepažįstamiems tikrai keblu būtų mus rasti čia“, – aiškina pašnekovai. „Kaip privažiuojama iki jūsų namų? Jei bėdos atveju reiktų kviestis greitąją pagalbą? – paklausiau. – Vairuotojai gal ir žino kelią be kaimo užrašų, o kelias? Kaip atliekas išveža?“ – pasidomėjau. „Už atliekų išvežimą mokame kaip visi, o vežamos jos, kai geras kelias. Pabjurus orui, kelias tampa neišvažiuojamas. Kartą šiukšliavežė įklimpo, atvažiavo kitą jos traukti ir toji vos išvažiavo. Tad dabar, jei kelias blogas, reikia patiems konteinerius gabenti iki ten, kur gali atvažiuoti mašinos. Kaimas lieka kaimu, ne visais tiekiamais patogumais galime naudotis, tik mokėti reikia kaip visiems. Jau mažiau ir gyventojų belikę, yra naujų. Štai tas namas, kurio atviros durys, gyveno Brilinskienė, dabar tuščia, nupirko ūkininkas namą su žeme, kitas iš visų pusių apartas – Vansevičių – nieko neliko, tik vaikai retkarčiais apsilanko. Kitų namuose apsigyvena vaikai, tada namai atgimsta. Remontuojami, apsigyvena jaunos šeimos, jau ir linksmiau“, – šypsosi ponia Apolonija Marcinkevičienė, smulkiai paaiškinusi, kaip rasti Saveikiškio kaimą. Jį kaip tik ir reikėjo surasti, jo ieškodama atsidūriau Surgėliuose. Kai aiškiai išaiškinta, nupasakota, kur yra Saveikiškis, tai suradau tąjį kaimą.

Užėjau į pirmą pasitaikiusią sodybą. Taip, Saveikiškio kaimas. Jis vos nesiriboja su Družais, tačiau nėra jokios rodyklės ar užrašo. Teisus laiško autorius: kaimas yra, tačiau kaip jį rasti, kai nėra jokios informacijos. Gyventojų nedaug, nėra ko bepaklausti. O Saveikiškio sodybos šeimininkas pritarė man, kad reikėtų pastatyti Saveikiškio kaimo pavadinimo ženklą. Štai Pikūnų kaime gyvena gal viena šeima, Degučiuose visai nieko nebeliko, Pagojaus viensėdyje yra tik vienas kiemas, o pavadinimai yra. Kodėl nuskriaustas Širvintų seniūnijoje Saveikiškis?

Valda Patinskienė
Nuotraukos autorės

Tuščia Brilinskienės sodyba
Tuščia Brilinskienės sodyba
Ponia Apolonija su šeima
Ponia Apolonija su šeima
Posūkis į Savekiškio kaimą
Posūkis į Savekiškio kaimą
Ponia Juzefa Inčienė su artimaisiais
Ponia Juzefa Inčienė su artimaisiais
Ponia Apolonija vaikystėje su broliu ir seserimi
Ponia Apolonija vaikystėje su broliu ir seserimi
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite