Angle down Atgal

Kaime gera gyventi nuo lopšio…

Kiekviena kelionė į kaimo vienkiemį – tarsi kelionė laiku. Kai Jurgita Klimavičiūtė iš Stakliškių kaimo pasakė, kad jos namų turiu ieškoti Lauko gatvėje, tai išgirdusi nenustebau. Mat, dar iš vakaro kalbinti kadaise, maždaug prieš penkiasdešimt metų ten gyvenę kraštiečiai paaiškino, kaip pasiekti Klimavičių sodybą. Jie taip pat vardino tuščias sodybas, nupirktas ir aptvertas tvoromis „kažkokių ponų“… Tad važiuojant jau nestebino ir laukų platybės, ir krūmynų gausa, ir nešienautų pievų ploteliai, į kuriuos galbūt net ir ūkininkai neįvažiuoja, vienas kitas raistas, kloniai ir kalneliai tame krašte, kuriame, vargu bau, ar daug kas ginčytųsi – visi tariamai, o gal ir tikrai – giminėmis buvę.

Kai maloniai sutikusi Jurgita Klimavičiūtė ėmė peržiūrinėti gausybę nespalvotų nuotraukų, abi nustebome, kiek jose gyvenimų anuomet užfiksuota, kiek žmonių veidų, kuriuos jau sunku atpažinti. Bet kaimynes, pas kurias ją vesdavosi močiutė Genė, Jurgita atpažįsta. Ji su dar dviem sesėmis – Loreta ir Kristina – gimė, augo savo senelių iš tėčio pusės – Genės ir Kajetono Klimavičių – namuose, kuriuose ir pasiliko gyventi ir pati su savo vaikučiais Viktorija ir Tomu. Ir moka čia gyventi, nors teko įveikti ne vieną gyvenimo išbandymą.

Kai Jurgitai buvo aštuoniolika metų, šeimą aplankė skaudi netektis – gyvenimą šiapus paliko tėtis Vidas, su kuriuo Jurgitą siejo labai stiprus ryšys. Gal taip kažkas sudėliojo iš ten, iš beribio Dangaus, kad būtent jai teko tokia patirtis, kuri neišdils iš atminties. Jurgita viena pirmųjų pamatė tėtę, kuriam jau nesuspėjo padėti… Kai jai sukako 22 metai, neteko ir mamos Aušros. Loretai buvo šešiolika metų, sesei Kristinai – dešimt. Augino jos viena kitą. Ir užaugo.

Besikalbant Jurgita rodo judviejų nuotrauką su močiute Gene, kitoje – ji viena su lėle. Išliko šilti prisiminimai apie močiutę, kuri anūkes augino, kai abu tėveliai dirbo fermose. Jurgita mano, kad iš močiutės bus paveldėjusi ir pomėgį gaminti valgį, kepti pyragus, ruošti įvairius patiekalus.

„Prisimenu močiutės keptus švilpikus. Turbūt niekas taip nemoka ir nebekeps jau. Ir man taip neišeina“, – apgailestauja jauna moteris, pasidžiaugdama darbu Birštono „Vytautas mineral SPA“. Rodo ji receptų prirašytus sąsiuvinius. Bet mintys – praeityje, kai šeima dar buvo drauge. „Mūsų žaislai buvo lėlė, žvyras ir molis lauke, iš kurių statėm namus, pilis, – prisimena vaikystę ir darbus, kuriuos pradėjo dirbti nuo 12 metų. „Išmokau iš tėtės daug darbų“, – tikina ji. Ir karves melžė, kurių laikė 4–5, ir kiaules šėrė, moka bulves apvagoti su arklio traukiamu plūgu, šienauti, grėbti šieną. Labai norėtų vėl auginti arkliuką, tik, turint nuolatinį darbą, jį prižiūrėti būtų sunkoka.

Geras mamos pagalbininkas – sūnus Tomas, kuris ir man pasakojo, kaip iš ūkininkų Kebliko, Vinsko, Jurkonio mokosi darbų, kurie jam labai patinka.

„Man su sesėmis nieko nebuvo padėta ant lėkštutės. Praeities sunkumai, kai auginom viena kitą, visas užgrūdino“, – neslepia jauna moteris, kuriai rodos, visai nesunku tvarkytis kaime, kurti geresnę buitį namuose.
„Vištos, antys, daržai – tik dėl savęs, – sako Jurgita, neįsivaizduojanti gyvenimo kur kitur. – Būna žiemą sunku. Bekelė, užklimpsti su automobiliu. Iškart skambinu seniūnei ir pagelbėja. Mieste tikrai nenorėčiau gyventi“.
Jos sesė Loreta taip pat gyvena Stakliškėse, tik Kristina – Vilniuje. Taigi ryšys, kuris seses jungia nuo lopšio, išlikęs labai stiprus.

Atsisveikinant Jurgita pasiūlo greitą citrininių keksiukų kepimo būdą, labai praverčiantį užsukus netikėtiems svečiams. Pati ji greitai iškepa ir tortus bei pyragėlius savo artimiesiems, draugams.

„Konditerijoje gramas ar du yra labai svarbu – kaip buhalterijoj“, – šypteli ir padiktuoja receptą:

215 g miltų, 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių, žiupsnelis druskos, 115 g sviesto, 200 g cukraus, 3 kiaušiniai, vienos citrinos žievelė ir sultys.

Sviestą su cukrumi išplakti iki purumo, po vieną mušti kiaušinius ir beplakant sudėti tarkuotą citrinos žievelę, sultis, tada pilti miltus, kepimo miltelius. Viską išmaišyti, sudėti į formeles ir apie 20 min. kepti 180 laipsnių orkaitėje.

Iš Jurgitos keliauju Anelės Ramanciuškienės namų link, pas kurią pasibelsiu iš anksto nepranešusi. Daugiau nei penkiolika metų pasuko laikrodis, kai nemačiau šios moters, bet esu įsitikinusi – priims… Tiesiog yra gerų žmonių, kurių laikas iš atminies neišbarsto.

Važiuoju ir dairausi, kur Anelės tėviškės namai – neatsimenu nei kalnelio, nei sodo. Iš jų Amžinojo poilsio išlydėjome Anelės brolį Juozą, tuomet buvusį bendradarbį, kuris vadino mus dukrelėmis, ir turėjo puikų humoro jausmą, beje, jam labai padėjusį. Tik nepadėjo tuomet, kai jis ištesėjo mums ir „teisėjams“ be mantijų duotą pažadą.

„Be tėviškės namų ir darbo „Lietuviško midaus“ gamykloje nieko neturiu. Jei neteksiu darbo – pasirinksiu obelies šaką“… Šitas žmogus, rodos, toks aukštas, tvirta ranka pečius apglėbęs, ir dabar primena: „Dukrela, nereikia dėl menkniekių nervuotis, bus blogiau“…

Taigi geros prisiminimų srovės neša pas jo sesę Anelę, kurią laikau savo mokytoja. Tai ji išmokė dirbti, ypač padėjo prie butelių plovimo aparato, kai tik susitikome darbovietėje, kurioje „gyvenome“ apie dešimt metų…

Bet. Ir vėl laikas, pakeitęs laukus, sumaišo keliukus. Užsuku į vieną kiemą, kuriame pasitinka maloni, sunkiai nusakomo amžiaus moteris. „Taip – tai mano penkios karvės. O ten toliau laukai, pribarstyti rulonų – taip pat mano. Samdau ūkininkus. Baigiau aukštuosius mokslus, turiu ir butuką, bet grįžau į tėviškę“, – į mano klausimus atsako moteris ir paprašo jos pavardės neminėti.

Tik apgailestauja, kad neturi galimybės, kaip kadaise, paskaityti, nusipirkti „Gyvenimo“ laikraštį. Jos teigimu, pašto dėžutė įrengta „prie to pono, kur tvora užtverta“.

„Neisiu. Baisu. O man gal ir neatvežtų laikraščio… Gerai, kad jūs išėjote iš kaimo. Gerai. Pasiekite daugiau“, – palinki nuoširdžiai, o iš jos sakinių, sunkiai suprantamų, kai nepažįsti žmogaus, gali numanyti, jog jai nepatinka dabartinė valdžia ir politika, tik ar gali ji ką nors pakeisti… Nebent tik savo gyvenimu liudyti, jog galima gyventi tėviškės nameliuose, vienkiemyje, net ir baigus kelis aukštuosius mokslus…

Toliau kelias atveda į minėtos Anelės kiemą, kurį iš visų pusių supa laukai, dideli krūmai, raistai ir švariai išravėti daržai, gėlynai. Anelė – lauke, tarp savo gėlių. Sulinkusi. Lazda kažkur pievukėj, šalia. Sako, kad ji labai galinga, todėl ir nebaisu čia gyventi. „Kad taip dirbdama ir numirčiau, niekam nebūt kančios, – iškart išreiškia savo pageidavimus 77–ąją liepą skaičiuojanti moteris. – Einu, krutu ir krutu. Pailsėsiu gal kiek vėliau, kai bus trys dienos poilsio“, – užtikrintai sako. Kažko nesuprantu. „Kai pašarvos, bus trys dienos poilsio…“, – su jai būdingu humoru paaiškina ir rodo rožių krūmą – aplink jų daugybė.

Netoli, tik už kalnelio, gyvenimą sukūrusi su šeima gyvena dukra Lina, kita – Rima – taip pat netoliese, Prienuose. O į šiuos namus, taip pat iš ne taip toli, tik nuo kito kalnelio, į marčias Anelė atėjo prieš 45 metus. Vyras Jonas mirė 2005 metais. Moteris tarybiniais laikais dirbo Jiezne, įmonėje „Kauno elektra“, „vyniojo“ variklius. Vėliau dirbo Stakliškių parduotuvėje valytoja, kur pardavėjomis dirbo puikios moterys Lina ir Onutė, abi – jau Aukštybėse… Vėliau dešimt metų ir kelis mėnesius dirbo gamykloje „Lietuviškas midus“, namuose laukė ūkiški darbai. O kelias iki Stakliškių miestelio – argi tai atstumas. Ši moteris visada sugebėjo išlikti rami, savo ar svetimas bėdas pasilikdavo tik sau. Tokia ji ir dabar – švytinčiu, geru veidu pasakoja apie gėles. O meilė joms, sako, nuo jaunystės. Pasakoja, kuris takutis tėviškės namuose buvo jomis nusodintas: „Labai mėgau jurginus“.

Aplink dviejų galų trobą – gėlių įvairovė. Namuose didžiausią įspūdį palieka senovinis pečius, ant kurio galima pamiegoti, o duonkepėje ne tik bandas, „kugelį“ iškepti, jame telpa ir šeši kepalai duonos. „Tik kad nėra kam valgyti“, – apgailestauja Anelė. Visgi išsiduoda, kad kai suvažiuoja artimieji, tai dar ir ne vieną savo mylimą dainą drauge užtraukia.
Anelė likusi viena, broliai Algis ir Juozas atgulę Amžino poilsio. „Ant „draugės“ pasirėmusi, rankos yra, judu, raviu ir išraviu žoles, darželius. Na, atsikeliu ir einu“, – rodos, jai neskauda nei sąnarių, nei nugaros, rodos, ir vargo nebuvę…

Galbūt todėl ir šilta šiuose namuose, kurių kieme taip subujoję balti gulbinų žiedai, kad net lapų nematyti. Palinkęs diemedis, bijūnai, ramunėlės, martėlėmis Anelės babos vadinti. O piliarožės – tai ir už šeimininkę didesnės… Lelijos, tos, kurios dažo, jei pakvėpinsi, ir dar daug gėlių, kurių net pavadinimų nežinom…

„Kokias anūkė Danguolė atveža, tokias ir susodinu, ir visos auga, sužydi gražiausiais žiedais“, – džiaugiasi Anelė. Ir klausia apie mums brangius žmones, apie kuriuos išsaugojo atminimą…
* * *
…Kai keliukas laukais iš taip vadinamo antrojo Stakliškių kaimo išsuka į asfaltuotą kelią, vedantį į Stakliškių miestelį, stabteliu trumpam aplankyti Algimanto Palevičiaus. Žiūriu pro jo langelį, vijokliais apaugusį, gal pamatysiu, ką jis tapo. „Dabar piešiu savo klasiokę. Iš senos darau jauną“, – atvirai sako. O paklaustas, koks jausmas, kai laikas pasuko gyvenimo ratą aštuoniasdešimtmečio link, tarsi apibendrindamas šio pusdienio kelionę, gerbiamas Algis pastebi: „Amžiaus pabaigoje gyvenimas kaip gimusio kūdikio marškiniai“…

Šiais metais, matyt, žinodama, kokia proga – tarp daugelio auginamų gėlių žydi ir Algio sodinta gražuolė juka. Tegu ji praskaidrina buvimą tikromis gražiomis kasdienybės akimirkomis aplankytiems tikriems ir geriems žmonėms. Ir visiems kitiems, kurių per pusdienį neaplankiau minėtame kely ir iš jo atsišakojusiuose keliukuose…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite