Angle down Atgal

Kaimas, pavadintas ponios Zosės garbei

Širvintos pakrantėje driekiasi Zosinos kaimas. Iki didžiosios melioracijos čia puikavosi keturiasdešimt penki kiemai, o šeimų dar daugiau, nes buvo gyvenama ir galais, t. y. viename name dvi šeimos.

Kaip pasakojo mano pašnekovė, vietinių vietinė, čia gimusi, augusi, dabar čia gyvenanti ir, manau, niekur nesiruošianti išsikelti Marija Gaidamovičienė, kaimas buvo labai draugiškas. Sugyveno ne tik suaugę. Vaikai, matydami tokį pavyzdį, irgi žaisdavo nesimušdami ar prasivardžiuodami. Jei slėpynėmis žaidžiama prie kurio nors namų, to vaiko mama pavaišindavo blynais ar duona, aptepta sviestu.

Kaime veikė pradinė mokykla. Viena buvo Stasio Matulio namuose, vėliau persikėlė į Nikodemo Matuko namus. Daug vaikų lankė mokyklą. Kartu mokėsi ir didesni, ir mažesni vaikai. Dauguma mokinukų namuose kalbėjo „po tuteiši“, taip bandė kalbėti ir mokykloje, tačiau mokytoja Regina Vaškūnenė mokino taisyklingos lietuvių kalbos. Vaikai gabūs – greit išmoko bendrauti lietuviškai ir namuose jau bandė „auklėti“ tėvus, kaip iš tiesų dera kalbėti.

„Dabar tokių problemų nėra“, – šypsosi Marija. Marijos tėtis ir jo brolis gyveno tėvų namuose galais. Tačiau niekad nei broliai, nei brolienės nesipyko. O Marija su broliu ir keturiais pusbroliais augo kaip vienos šeimos vaikai. Tokie pat santykiai liko iki šių dienų, tik deja, Marija nebeturi brolio, nebėra ir vieno pusbrolio, su kuriuo kartu žaidė, ėjo į mokyklą ir šoko gegužinėse.
O jau tie ilgi pavasario – vasaros vakarai! Po darbų mergaitės šeštadieniais apkaišydavo aikštelę beržų šakomis, apraišiodavo kaspinais ir žiūrėk, muzikantas jau čia. O kai armonika užgrodavo, šokėjų ieškoti nereikėjo. Šokdavo, linksmindavosi iki pat pirmųjų gaidžių. Gerai, kad kaime būdavo gegužinės, nereikėjo toli eiti, o mergaites palydintys vaikinai teskuba namo. Žiemos vakarais vakaruškos didžiausiuose kaimo namuose. Dažniausiai būdavo pas Celešinskus, Griškevičius, Jurkevičius. Dainuot, groti armonika mokėjo gal visi. Nereikėjo svetimų muzikantų. „Mano pusbrolis, tėtės brolio Stasio sūnus, Rainis, šiuo metu gyvena ir groja smuiku ir kontrabosu pasaulinio garso Kelno filharmonijoje. Jam tarpininkaujant Lietuvos filharmonija įsigijo muzikos instrumentų už simbolinę kainą. Rainis ilgisi Lietuvos, čia buvo atvykęs dar iki Nepriklausomybės, tačiau atvažiuoti į tėviškę nebuvo galima. Pasimatėme, atsargiai pasikalbėjome „Gintaro“ viešbutyje ir tiek.

Dabar mano artimųjų planuose sukviesti į Zosinos kaimą visą Jurkevičių giminę, – kiek patylėjusi Marija tęsė. – Man dabar kaime labai trūksta anų laikų bendravimo. Būdavo sueina po namų ruošos moterys į vieną namą, mezga, kalbasi, įvairius atsitikimus pasakoja, o mes, vaikai, klausome, bijodami praleisti bent žodelį. O kaip įdomu būdavo. Prisimenu pasakojimą apie labai aukštą kalną (tą kalną puikiai prisimena Marija, tik jis dabar išlygintas) ir pušį, pro kurią eidavome į mokyklą. Moterys pasakojo, kad ant tos pušies pasikorė dvaro darbininkas ir dvarininko duktė. Tėvai neleido dukrai tekėti už samdinio, tad ji pasipuošė balta suknele ir abu naktį kartu mirė. Iš tų laikų pasakojimų žinoma, kaip Zosinos kaimo pavadinimas kilo. Netoli šių apylinkių gyveno ponia Zofija. Ją visi vadino Zose. Gera buvo toji ponia Zosė, tačiau šeimos neturėjo, o jau senatvė ne už kalnų. Tad ėmė geroji Zosė dalinti savo žemes bežemiams. Anksčiau šios vietos tarytum vadintos Kulionijomis (gal kada buvo kažkieno kolonijos), o po žemių išdalinimo Zosės garbei imta vadinti Zosina. Va taip ir liko visų atmintyje gera ponia Zosė už gerus darbus.

O Velykos! Nerašyta taisyklė – pas Dambrauskus ridenti kiaušinių! Jau iš anksto žinojome, kad reikės eiti ridinėti kiaušinius, visi norėjo laimėti, tai jau namuose būdavo išsirenkami stipriausi kiaušiniai. Ridendavo vyrai, o vaikai bėgdavo žiūrėti. Dabar liko tik malonūs prisiminimai.

O kokios šienapjūtės būdavo. Šienaudavo kaimo vyrai kartu, moterys šieną vartydavo taip pat kartu. O jau vienas kitam padėti suvežti šieną buvo garbės reikalas. Bulviakasis visada buvo bendras. Visas kaimas vieni kitiems eidavo į talkas: nukasa vieno šeimininko bulves, iškart eina kitam talkininkauti, o tada trečiam, ir taip kasdien, kol visi bulvių laukai lieka tušti. Mėšlavežis, žemės arimai jau vyrų darbas. Tad visi vyrai dirbo geranoriškai, nesidairydami kas kiek gali. Iki žiemos turi būti padaryti darbai, jie ir bus padaryti. Nelaimei atsitikus, vieni kitiems skubėdavo į pagalbą. Nebuvo telefono, tačiau žinia greit pasklisdavo. Tardavosi moterys, kas kuo gali sušelpti, o vyrai ėjo padėti darbais. Nebuvo nemokančių dainuoti ar giedoti. Laidotuvėse giedodavo daug giedorių. Giedodavo per naktis ir be jokio atlygio.

Buvo ir baimės. Naktimis ateidavo iš miško partizanai maisto pasiimti, o rusų stribai dienomis braudavosi pavalgyti.

Tėvai per karą slėpė žyduką Joskę. Seneliai, pasitaikius progai, nuvežė Joskę prie pasienio, gal pasiseks pereiti sieną ir išsigelbėti. Joskė prižadėjo, jei nepasiseks – grįš. Negrįžo. Tikime, kad jam pavyko.

Klojime tėvai po šienu slėpė politkalinius Šlapakauskus. Tik naktimis jie išeidavo į gryną orą pasidairyti po apylinkes, o dienomis tūnodavo po šienu. Dar ir dabar yra duobė, primenanti anuos baisius, kai buvo slapstomasi, laikus.“

Ponia Marija pasakojo, kad kaimas netoli nuo Širvintų, taip pat Lauryno Stuokos-Gucevičiaus buvęs dvaras visai netoli – už upės. „Ten dabar pieva, bet gal galima pažymėti šią vietą. Atitinkamai paženklinus šią vietą, atvyktų ekskursijos. Nieko apie šį žinomą žmogų pas mus nėra, išskyrus gimnazijos pavadinimą. O juk galėtume pasididžiuoti. Nors gal ir neverta. Per Zosiną, kaip mano vaikystės laikais, vingiavo vieškelis, taip ir dabar jis vingiuoja, neturime nei apšvietimo, nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Kiti, atokesni nuo rajono centro kaimai visą tai jau turi, o kada ši civilizacija atsiras Zosinoje ir ji taps šiuolaikine gyvenviete?

Senųjų gyventojų nebeliko. Kur Dikai, Morkūnai, Viešūnai, Visockai, Matuliai, Kažanauskai, Jurkevičiai, Matukai, Dambrauskai, Celešinskai, Griškevičiai? Visi melioruojant ir statant didįjį kiaulininkystės kompleksą buvo perkelti į Širvintų kaimą. Zosinoje vos keli senieji kiemai. Pasiilgstu tų gerų, ramių vakarų, to nuoširdaus bendravimo. Dabar tūno kiekvienas savo namuose prie kompiuterio, televizoriaus, telefono. Nepažįstami tampame net su kaimynais. Džiaugiuosi savo keturių vaikų gražiomis šeimomis, randu bendrą kalbą su dešimčia anūkų, mokausi bendrauti ir su trimis proanūkiais“, – savo mintimis dalinosi ponia Marija.

Sveika ir jaunai atrodanti Marija tuštėjančiame Zosinos kaime vos ne vyriausia gyventoja. O kiek dar yra numatyta darbų padaryti! Ir Marijai tikrai pavyks, nes jau toks šios moters būdas: ką sumąsto, tą ir padaro. Tad sakau jai „Iki!“, nes dabar pasikalbėjom tik apie kaimą, o dar daug apie ką būtina pasikalbėti.

Nuotraukos iš Marijos Gaidamovičienės asmeninio archyvo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite