Beržės kaimo riboženklis
Angle down Atgal

Kaimas kitoje pusėje

Gerai pažįstamas kelias, vedantis iš Širvintų į autostradą Vilnius–Panevėžys. Pakeliui Beržės, Rimučių kaimai. Parūpo sužinoti, koks kaimas priešingoje pusėje, nei rodo rodyklė į Beržę. O kitoje pusėje rodyklės su kaimo pavadinimu nėra, tačiau tolėliau matosi sodyba. Kokiame kaime esu? Gal ir vėl nepažymėtas kaimas?

Suku į dešinę. Sodybos kiemas kruopščiai sutvarkytas: lapeliai sugrėbti, žemė suarta, prie pat namo dar žydi rožės. Tuk tuk, kas šiame namelyje gyvena? Pasibeldžiau į tvarkingų namų duris. Tarpduryje besišypsanti šeimininkė – Marytė Kunigelienė. „Tačiau aš ne iš šio kaimo. Mano vyras tikras beržietis – čia gimęs, augęs ir savo vaikus užauginęs, – aš čia tik šeimininkauju“, – juokiasi ponia Kunigelienė.

Tikras beržietis – Romas Kunigėlis namuose. Namai viduje taip pat, kaip ir kiemas, jaukūs, sutvarkyti. Tik įėjus į akis krinta virš durų dailiai apdoroti ir apipavidalinti plačiašakiai elnių ragai. „Rado vyras ragus. Parūpo ir man jų rasti. Kai susiruošiau eiti jų ieškoti, vyras stabdė: kur jų rasi, tai ne grybai, kai nuėję į žinomas vietas prisirenkam raudonikių, – pasakoja šeimininkė – vis tiek nuėjau ir po pusvalandžio sugrįžau nešina elnio ragais. Dabar laukiu pavasario, tada elniai meta ragus, norisi didesnės kolekcijos. Bet ir ne sezono metu kai kada pasiseka, važiuodama dviračiu griovyje radau ragus“.

Pasiklausius šeimininkės, šiuose namuose dabar viskas savaime puikiai vyksta. O kaip gyveno anksčiau tikrieji Beržės gyventojai. „Sunkiai. Mirė jauna mama palikdama tris vaikus. Aš, vyriausias, o tik šešiolika, jauniausiajai sesutei buvo vos septyneri. Tėtis vienas rūpinosi vaikais, namais, darbais. Į mokyklą Širvintose kai kada pavežėdavo kolūkio mašinos, kai kada važiuodavome autobusais. Tris pradinės mokyklos klases baigiau medinėje mokykloje, kurią vėliau nugriovė. Jos vietoje dabar „Atžalyno“ progimnazija. Vėliau lankiau I-ąją vidurinę mokyklą (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija). Po to įstojau mokytis į Bukiškių mokyklą, įsigijau mechanizatoriaus specialybę. Kolūkyje nedirbau, nes buvo labai maži atlyginmai, visai kas kitą buvo „Agrochemijos“ įmonėje.

Beržėje namą tėvai buvo bebaigią statyti, tad juos paliko vietoje, o kitiems nebuvo pasirinkimo – melioracija. Namas pagal anuos laikus buvo geras, tačiau jame nebuvo grindų, tik asla, virtuvėje didžiulis pečius, kurį neseniai nugrioviau. Mūsų šeimą paliko ramybėje, o kitiems kaimynams teko išsikelti. Žinoma, niekas nenorėjo palikti savo namų, tačiau tais laikais nelabai kas kreipė dėmesį į gyventojų balsą. Ištuštėjo kaimas. Nebeliko mūsų kaimynų, mano draugų, su kuriais eidavau į mokyklą. Tada buvo vienas kaimas netoli nuo kito. Tad į mokyklą eidavome kartu Dailidžionių, Daciūnų, Beržės vaikai. Draugai ir kaimynai Sližauskai, Zinkevičiai, Meškauskai, susidarydavo nemažas būrys.
Po melioracijos ištuštėjo kaimas, net vakaruškų nebuvo nei kam daryti, nei kas ateitų. Apsilankydavau Širvintų kultūros namuose, teko ieškoti kelių į kitus kaimus. Štai Družuose ir su žmona Maryte susipažinau.

Pradžioje gyvenome Družuose, tačiau žmoną atsivedžiau į savo namus. Dabar jau trisdešimt metų, kai aš sugrįžęs į savo gimtąjį kaimą su savo šeima. Užauginome dvi dukras. Viena, kaip dauguma, gyvena Airijoje. Jau ir šešiametį anūkėlį Aleksandrą Airijoje turime. Džiaugiamės, kad Aleksandras labai nori atvažiuoti pas mus ir gaila žiūrėti, kai jis nunarinęs galvytę sėdi prieš kelionę namo. Tikimės, kad vien dėl Aleksandro tėvai nutars grįžti į Lietuvą. Antra duktė Ramunė, ačiū Dievui, šalia. Gyvena Širvintose, dirba Socialinių paslaugų centre. Širvintiškė anūkė Kornelija šeštokė, nenori gyventi pas mus, ją traukia miestas, ten daugiau pramogų, tačiau dažna viešnia kaime. Padeda močiutei tvarkytis kieme“, – ramią šeimininko Romo kalbą nutraukė automobilio ūžesys, atvyko Ramunė su šeima. Mama kaip tik iškepusi pyragą.

„Gal žinojot, kad atvažiuos svečiai?“ – paklausiau. „Ne, kepiau vyrui, jis labai mėgsta, o duktė dar geresnius pyragus kepa“, – vėl su šypsena kalba Marytė.

Šiemet buvo karšta, sausa vasara, o pas Kunigėlius puikiai užderėjo bulvės, morkos, netgi kopūstai. „Primarinavau ir prišaldžiau raudonikių, priraugiau kopūstų, trijuose šiltnamiuose gausiai užderėjo pomidorų“, – pasakoja šeimininkė. „Ar sunaudosit tokį gausų derlių?“ – susidomėjau. „Turiu daug draugių – pavaišinsiu, išdalinsiu. Aš vyturys, mėgstu anksti keltis, o atsikėlusi negi sėdėsiu – vis ką nors veikiu, – kaimo gyvenimo ritmą dėsto družiškė, jau seniai tapusi beržiete. – Pripratau čia ir niekur kitur neįsivaizduoju savęs gyvenančios“.

Gražus Beržės kaimo pavadinimas, o tikrų beržiečių tik Romas, na dar Marytė. Gal Aleksandras taps beržiečiu? To labai nori seneliai. Teišsipildo jų norai.

Nuotraukos autorės

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite