Angle down Atgal

Jaunoji birštoniškė: „Visas mano laisvalaikis yra mano užsiėmimai“

Birštoniškei Gabrielei Kamarauskaitei – tik 21-eri, tačiau jau daugiau nei pusę savo gyvenimo mergina aktyviai dalyvauja gimtojo krašto bendruomenės gyvenime. Šiuo metu jaunoji birštoniškė ne tik kremta istorijos mokslus, dirba pedagoginį darbą, bet ir yra aktyvi Jaunųjų socialdemokratų sąjungos, Birštono jaunimo reikalų tarybos, Birštono vienkiemio bendruomenės bei vienkiemio teatro narė ir Akademinio politologų klubo valdybos narė. Nors jau keletą metų Gabrielė gyvenimą kuria Kaune, veikli mergina teigia, jog jai mieliausia prisidėti prie darbų ten, kur yra gimtieji namai ir šeima.

– Gabriele, Jums tik 21-eri metai, tačiau veiklų sąrašas išties įspūdingas, kaip toks jaunas žmogus suspėja ne tik mokytis bei dirbti, bet ir aktyviai dalyvauti gimtojo krašto bendruomenės gyvenime, užsiimti visuomenine veikla?
– Aš galiu pasakyti taip… Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Susidėlioji savo laiką, susiskirstai veiklas, prioritetus ir, jeigu turi daug daug noro, tai viskas gaunasi savaime.
Per tiek metų supratau, kurios veiklos man yra prasmingiausios, labiausiai patinkančios ir įtraukiančios, tad galiu drąsiai sakyti, jog darau tai, kas man patinka.
– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog savanoriška veikla užsiimate bemaž pusę savo gyvenimo?

– Taip, tiesa… Daugiau nei pusę savo gyvenimo savanoriauju ir aktyviai dalyvauju įvairiose veiklose. Turbūt pirmiausia didelį AČIŪ norėčiau pasakyti savo pradinių klasių mokytojai Jūratei Skindzerienei, kuri nestokojo palaikymo ir skatindavo mano norą dalyvauti renginiuose bei juos organizuoti.
Paauglystėje prisijungiau prie Birštono jaunųjų socialdemokratų, kur susipažinau su žmonėmis iš įvairių Lietuvos miestų, vykdavome į renginius, organizuodavome juos savo mieste, taip pat savanoriavimu prisidėdavome prie tokių iniciatyvų, kaip: „Maisto bankas“, „Būk pirmūnas“ ir kitų renginių Lietuvos mastu. Manau, kiekvieną jauną žmogų motyvuoja šalia esantys bendraamžiai, kuriuos vienija panašios idėjos.
– Ir… kaip sakoma, kartą paragavusi negalėjote sustoti?..
– Tikrai taip. Viskas, ką patyriau mokykloje bei savanoriaudama už jos ribų, užima didelę dalį mano gyvenimo ir kiekviena veikla man yra labai brangi.
– Žinau, jog reikšmingą vietą Jūsų gyvenime ir širdyje užima ir teatras.
– Teatras mane lydi nuo šeštos klasės, kai pradėjau mokykloje lankyti teatro būrelį. Kažkur esu perskaičiusi K. Stanislavskio žodžius: „Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“. Šių žodžių teisingumu įsitikinau tada, kai prisijungiau prie Birštono vienkiemio mėgėjų teatro, kuriam vadovauja režisierė Beata Klimavičienė. Jos ir kitų narių dėka čia kiekvieną kartą galiu pasinerti į nuostabų teatro pasaulį ir pajausti bei išgyventi tą K. Stanislavskio aprašytą gyvenimo stebuklą.
Pamenu, pradėjau nuo tokių vaidmenų, kaip ežiukas ir kiškis, o dabar tenka vaidinti prasmingus, gilius vaidmenis. Įkūnydama įvairius personažus, stengiuosi išgyventi kiekvieną jausmą, tad vaidindama augu kaip asmenybė. Čia susirenkantys žmonės yra labai nuoširdūs, todėl smagu dirbti komandoje, kuri turi bendrą tikslą.
– Užaugote su Birštono vienkiemio mėgėjų teatru, esate pelniusi ir ne vieną nominaciją: ar nesvarstėte studijuoti aktorystės?
– Daugiausia nominacijų, apdovanojimų, o taip pat ir patį aukščiausią mėgėjų teatro įvertinimą – „Auksinę paukštę“ – esame pelnę dirbdami kartu, kaip komanda… Džiaugiuosi kiekvienu mūsų pasisekimu, kuris atneša Birštono kraštui galimybę didžiuotis mūsų teatru. Taip pat esu gavusi ir individualų apdovanojimą – ryškiausia sezono moters epizodinio vaidmens atlikėja, kurį man skyrė Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Lietuvos mėgėjų teatro sąjunga.
Renkantis profesiją turėjau įvairių svarstymų, tuo metu tai buvo vienas sudėtingiausių klausimų. Visgi kai kurias veiklas labiau noriu pasilikti kaip hobį, tačiau niekada negalime žinoti, ką dar gyvenimas gali pasiūlyti. Juk dar niekam nevėlu…
– Bet pasirinkote krimsti istorijos mokslus: kodėl?
– Istorija lydėjo mane visą gyvenimą. Nuo pat vaikystės manęs nebuvo galima atplėšti nuo fotoalbumų, buvau smalsi ir klausinėdavau, koks įvykis vaizduojamas vienoje ar kitoje nuotraukoje, domino kiekviena papasakota istorija ir tai niekada neatsibosdavo. O ir mokykloje turėjau puikius mokytojus, kurie istorinius įvykius pasakodavo dar įdomiau. Jau tuomet stebėjausi, kiek daug jie žino – tai labai imponuodavo. Vėliau gyvenime atsirado istorinės knygos, filmai.
Supratau, kad istorija yra labai svarbi žmonių gyvenimo dalis… Suprantu, kad reikia planuoti ir galvoti apie ateitį, tačiau jeigu ne įvykiai, kurie įvyko praeityje, tai nei ateities, nei dabarties taip pat nebūtų. Kuo daugiau žinosime ir pažinsime istoriją, tuo stipresni būsime dabartyje ir ateityje.
– Esate trečio kurso studentė, tačiau jau dirbate pedagoginį darbą, dėstote pilietiškumo pagrindus, ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinius vaikus: kaip jie supranta pilietiškumą?
– Smagu, kad mokykla pasitikėjo tokiu jaunu žmogumi kaip aš ir suteikė galimybę įgyti neįkainojamos patirties dirbant pedagoginį darbą.
Džiaugiuosi ir šiuolaikiniu jaunimu, mokau I–II gimnazijos klases. Mano mokiniai tikrai labai geri ir žingeidūs, jie mielai įsitraukia į diskusijas. Kaip ir kiekvieną dalyką – taip ir pilietiškumą, kiekvienas supranta skirtingai ir, žinoma, turi savo nuomonę, kas yra labai svarbu jaunam žmogui. O aš stengiuosi ugdyti jų kritinį mąstymą, atsakomybę, meilę savo šaliai ir žmogui.
– Kuri veikla Jums pačiai yra, kaip sakoma, arčiausiai širdies?
– Visos veiklos yra mielos. Kiekviena jų padėjo man atsiskleisti kaip asmenybei, geriau pažinti save. Nesigailiu nei vienos dienos. praleistos savanoriaujant. Bet mieliausia yra teatras, nes jo dėka aš patiriu neišdildomų įspūdžių, galiu atskleisti save. Be to, ši veikla padėjo įveikti ir scenos baimę, išmokau aiškiau kalbėti, ką dabar galiu pritaikyti ir darbe.
– Gabriele, o laisvo laiko ar turite?
– Visas mano laisvalaikis yra mano užsiėmimai. Kai juose nedalyvauju, man patinka keliauti, skaityti knygas, straipsnius, žiūrėti biografinius, istorinius filmus, būti gamtoje, leisti laiką su artimais žmonėmis.
– Šiuo metu kuriate gyvenimą Kaune, tačiau neapleidžiate ir mylimų veiklų Birštone: kas jus taip vilioja į gimtąjį kraštą? Juk tikriausiai ir Kaune galėtumėte užsiimti panašia veikla.
– Ne karantino metu darbo dienomis būnu Kaune, o savaitgaliais grįžtu namo. Kartais dėl repeticijų ar susirinkimų grįžtu ir anksčiau. Turiu veiklų ir Kaune, tačiau man mieliausia prisidėti prie darbų ten, kur yra mano šeima, kur yra mano gimti namai. Manau, Birštone yra visos galimybės jaunam žmogui tobulėti, tik galbūt mums patiems reikia rodyti daugiau iniciatyvos ir daryti gražius dalykus savo krašto labui.
– Viename pokalbyje su pasididžiavimu sakėte, jog esate 5 kartos birštoniškė, klausantis Jūsų, negaliu nepastebėti didelės meilės gimtajam kraštui: kas jumyse išugdė tokią meilę ne tik Birštonui, bet ir Tėvynei?
– Negaliu įvardinti vieno žmogaus, nes tai yra ir mokytojai, ir tie žmonės, su kuriais augau, kurie mane supa šiuo metu. Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje yra geri, šilti žmonės. Bet didžiausią įtaką, manau, padarė tėvai. Nuo mažens man buvo „skiepijama“ atsakomybė, meilė savo kraštui ir šaliai. Esu Jiems dėkinga už kiekvieną patarimą, pamokymą, palaikymą ir skatinimą eiti į priekį.
Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite