Angle down Atgal

Įsimylėjusiųjų bėda – savininkiškumo jausmas

Pagrindinė prisirišimo problema yra tai, kad įsimylėjusiam pavyksta kažkokiu būdu save įtikinti, jog jam gali priklausyti kitas žmogus – lygiai taip pat, kaip priklauso mėgstami daiktai.

Šis įsitikinimas gali išlikti iki gyvenimo pabaigos, sukeldamas tuos pačius pasikartojančius nemalonumus: pavydą, nuosavybės jausmą, nuoskaudas. Anot psichologo Igorio Satorino, mylimas žmogus įsimylėjusiam tampa tarytum geras „daiktas“, kurio turėjimas glosto savimeilę ir atrodo kur kas vertingesnis už jo turimą negyvą turtą.

Nuosavybės jausmas džiugina iliuzija ir sukelia skausmą, kai tam iliuziniam džiaugsmui iškyla grėsmė. Kitaip tariant, įsimylėjusiam reikia jausti, kad tas nuostabus ir nepaprastai svarbus žmogus yra jo. Jis jaučiasi tarytum turįs tvirtą teisę į mylimo žmogaus nuosavybę. Dėl šio troškimo jo vaizduotė kiekviena palankia proga kuria tokius miražus, kurie patvirtina tą nuosavybės teisę.

Iš tikrųjų tai pasiekiama per nuolatines provokacijas, patikrinimus ir atsakomųjų jausmų įrodymus. Kiekvieną kartą, kai „jausmai“ patvirtinami, įsimylėjęs ima aklai džiūgauti. Jį užvaldo iliuzija, kad jo asmeninis laimės kodeksas su tūkstančiais įstatymų įsigaliojo ir mylimasis jį klusniai vykdys.

Iš esmės visa aistringos „meilės“ jėga yra palaikoma naivaus įsimylėjusiojo įsitikinimo, kad visi jo lūkesčiai būtinai išsipildys ir įsiviešpataus netrikdoma laimė. Įsimylėjėlis myli tuo stipriau, kuo daugiau vilčių ir lūkesčių įsigudrina prikabinti prie savo meilės „aukos“.

„Myli – vadinasi, mano, o jeigu mano – tai privalai...“ Toliau seka išgalvotų įpareigojimų ir suvaržymų sąrašas, neturintis jokio realaus pagrindo.

Beje, realiu pagrindu gali būti religinės tradicijos ir formalios sutartys, bet stabilių jausmų ir šie dirbtiniai aktai garantuoti negali. Kai santykiai būna įsprausti į griežtų taisyklių rėmus, įsimylėjusiojo viltys kaitaliojasi su beviltiškumu.

Meilės aistros auga ir kaista, o jų atrama tokia nestabili, kad vienas kitam prieštaraujančių jausmų dramatizmas šokinėja nuo vienos krizės prie kitos, kur sprendžiamas klausimas: ar bus įsimylėjusiojo gyvenime laimė, ar ne? Jis sprendžiamas ne kartą ir visam laikui, o nuolat ir chaotiškai. Nerimu persmelktą, skausmingą laimę pakeičia siaubas. Priklausomai nuo temperamento įsimylėjęs praktikuoja arba nusivylimą, arba isteriją.

Tokia greita prieštaringų dekoracijų kaita – nuo laimės iki siaubo ir atgal – gali vykti po kelis kartus per dieną tik todėl, kad ji neturi jokio realaus pagrindo. Įsimylėjęs taip smarkiai trokšta jaustis savininku, kad savininkiškumo jausmui išprovokuoti savo galvoje naudoja visus įmanomus pretekstus, kad ir kokie nepatikimi jie būtų. Kiekvienas palankus mylimojo žodis, kiekvienas jo galvos kryptelėjimas suvokiami kaip svajonių išsipildymo požymiai, kuriais įsimylėjęs naiviai ir aklai tiki.

Situacijos paradoksas glūdi tame, kad visa tai grindžiama neegzistuojančiu, įsivaizduojamu pagrindu, todėl netrukus jo iliuzijos išsisklaido pačios arba turi būti palaikomos saviapgaule, kuriai eikvojamas milžiniškas energijos kiekis.

Nėra jokios nuosavybės, yra tik jo nesveika, trapi iliuzija – naivus, karingas savininkiškumo jausmas. Mes negalime paversti kito žmogaus savo nuosavybe.

Net kai yra galimybė įsprausti kitą žmogų į visišką priklausomybę nuo savęs, vis tiek „nuosavybė“ negali būti 100 procentų garantuota, nes taip sudarytas pats gyvenimas. Mūsų kūnai nėra geležiniai ir amžini. Bet kurią dieną gali įvykti bet kas. Jausmai gali užgesti, kūnas – susirgti. Situacija gali apvirsti aukštyn kojomis.

Jeigu nuosavybė būtų nesugriaunama, tik tada galėtų būti pateisinamas pagrindas savininkiškumo jausmui. Tačiau realybėje taip nebūna. Kiekvienas žmogus nėra statiškas, paklusnus molinukas, o gyva besivystanti būtybė nuolat besikeičiančiame gyvenime.

Ir vis dėlto nebūtina traktuoti turėjimą kaip trapią, laikiną iliuziją, be apčiuopiamų ribų ir taisyklių, nes būtent tokios formos jis yra realus. Mes turime kitus žmones labai sąlygiškai ir laikinai.

Galima atskirti prisirišimą nuo savininkiškumo jausmo. Prisirišimas bus iš dalies pagrįstas, kai su partneriu susiklosto stabilūs santykiai, trunkantys ne mažiau kaip metus. Tada tikimybė, kad jie tęsis ir rytoj bus gana didelė. Todėl patikimumas yra toks svarbus stipriems, pasitikėjimu pagrįstiems santykiams – ir meilės, ir draugystės.

Kitaip tariant, kai prisirišimas turi laiko patikrintą pagrindą, jis gali būti pateisinamas ir teikti daugiau džiaugsmo nei problemų. Vis dėlto net stabiliausius santykius gali ištikti krachas. Kuo ilgiau tęsėsi džiaugsmingas prisirišimas, tuo didesnę psichologinę tuštumą sukels praradimas.

Tai nereiškia, kad reikia nuolat laikyti ranką ant pulso ir laukti iš partnerio kokios nors išdavystės. Gyvenimas susideda ne tik iš santykių. Egzistuoja dar draugystė, darbas, laisvalaikio pomėgiai, pasaulėžiūra, interesai, asmeninės savybės ir sugebėjimai, dvasingumas ir savęs pažinimas: kuo artimesnė bus santykių sfera mūsų žmogiškajai esmei, tuo tvirtesnės bus jų atramos.

Šaltinis: Progressman.ru

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite