Angle down Atgal

Išgyventi Sibirą

PIRMOJI PAMOKA

Iš stovyklos šalia Kovalio trobelės lietuviai išėjo paskutiniai. Pirmieji išplaukė Lietuvą pamilę maskviečiai, į kitą Sibiro upės krantą persikėlė penkių rusų grupė, pasiruošusi link krioklio keliauti akmenuotais ir skurdžiai apaugusiais takais.

Ričardas Grigas ir Kęstutis Juška su laikinu prieglobsčiu atsisveikino po keturių valandų – niekada kajako nevaldžiusiam Ričardui „greituo ju būdu“ reikėjo prikaupti patirties. O tą patirtį įgijo pakankamai ekstremaliu būdu – sraunia Sibiro upe teko keliauti prieš srovę...

– Kajakas – patikima priemonė, nes sukonstruota taip, kad viduje pastoviai esančio vandens perteklius išbėga, ir kajakas neskęsta. Bet iš esmės tu visą laiką sėdi vandenyje, nors, antra vertus, koks skirtumas, kai aplink tyška bangų purslai? Gerai, jei ant nugaros kuprinė ir turi į ką remtis. Šį kartą jos nebuvo, - nelengvą Sibiro mokyklą išėjęs Ričardas dabar jau puikiai žino, jog prieš srovę lengviau irtis, kai plauki arčiau kranto, kur ji ne tokia galinga, kokiu kampu laikyti valtį kertant upę ar iriantis per slenksčius.

Kajaku plaukė tol, kol Kureika neparodė visos savo jėgos. Kai srovė tapo itin stipri, akimis suradę kiek tinkamesnį krantą, nusprendė išlipti, palikti kajakus ir toliau keliauti pėsčiomis. – Čia gavau pirmąją pamoką, - šiandien su šypsena prisimena fotomenininkas. – Su batais iki juosmens jaučiausi „kietas“, o ir į vandenį pažiūrėjus (upė labai skaidri, matosi dugnas) atrodė, kad nėra labai gilu.

Taip ir žengiau iš kajako – tiesiai į dugną. Vanduo apsėmė iki kaklo. Kas beliko? Panėriau dar tris kartus – išėjo kaip krikštas. užtat kitais kartais šokdamas iš valties buvau rūpestingesnis, - Kureikos pamoką puikiai išmoko kaišiadorietis. Ir dar – kad bet kokiu atveju iš rankų nevalia paleisti irklų ir kajako, antraip gali baigtis ypatingai liūdnai. užsikabaroję stačiu uolėtu šlaitu keliauninkai patraukė per skurdaus miško samanas. Tie 7 kilometrai buvo pati sunkiausia kelionės dalis. Milžiniškuose „žvejo“ batuose kliuksėjo vanduo, visi rūbai – šlapi iki paskutinio siūlo, todėl sunkesni, aplink – mašalai ir vėjo plaikstomi gaisrų dūmai. Miško paklotėje po kurio laiko surado siaurą takelį, eidami juo pamatė įmintas žmonių pėdas – spėjo, jog būtent šiuo takeliu bus žingsniavusi anksčiau išvykusi rusų grupė. Staiga pastebėtas ženklas širdį privertė plakti smarkiau – prie skardžio šalia žmonių pėdų į akis krito visai švieži meškos pėdų atspaudai.

Keliauninkai skubiai išsitraukė garsinius signalus ir čia pat juos įjungė – su Sibiro miškų šeimininke susitikti noro tikrai nebuvo. Nuo tos vietos ėmė eiti greičiau – apskaičiavo, jog prie krioklio dar gali pavyti kitus keliautojus, su kuriais bus saugiau sugrįžti atgal. Būtent šioje atkarpoje nutiko tai, kas vėliau privertė keisti kelionės maršrutą – Kęstutis Juška pajuto, jog kyla temperatūra. Krioklį kaunietis medikas pasiekė turėdamas 39,8 laipsnių karščio. O juk priedo – dar buvo šlapias ir pavargęs... užtat viltys išsipildė – prie krioklio sutiko jau pažįstamą rusų grupę, kuri čia pat pavaišino karšta arbata.

Nurijus jėgas grąžinantį gurkšnį žvilgsnis aprėpė fantastišką, tarsi nežemišką vaizdą – dūmuose paskendęs krioklys, apsuptas juodų akmenų, ir baltas kaip pienas vanduo... Keliautojai nusprendė, jog juodieji akmenys – tai grafitas, nes netoliese veikia grafito kasykla. Tačiau sužavėjo ne tik gamtos grožis, bet ir žmogaus stiprybė. Penkių rusakalbių grupėje buvo du jaunuoliai, vidutinio amžiaus vyriškis ir dvi moterys iš Chakasijos. Kalnietės. Vienai jų – septyniasdešimt šešeri.

Ričardas sakė, jog tose ekstremaliose sąlygose įsitikino, kokie skirtingi žmonės gyvena pasaulyje – juk mūsų kraštuose prie aštuoniasdešimties artėjantis žmogus tikrai nesiryžtų tokiems žygiams. –Su kalniečiais varžytis žygyje negali: jie be galo ištvermingi, gali nueiti daug kilometrų nepavargdami, - apie pažintus keliautojus kalbėjo kaišiadorietis.
Vėliau, jau Svetlogorske, susitikęs su Andrejumi – vienu iš grupės narių, R. Grigas sužinojo, jog septyniasdešimt šešerių kalnietė rašė žygio dienoraštį, jame vietos buvo skirta ir naujiems pažįstamiems iš Lietuvos: „Sutikome du lietuvius. Vienas medikas, jis susirgo, gydėme žolelėmis, arbatomis. Ričardas – fotomenininkas, bet labai nemėgsta tarybų valdžios“. Apžiūrėję krioklį atgal jau ėjo visi drauge.

Rusakalbių grupė apsidžiaugė lietuvių parodytu takeliu – mat, paaiškėjo, jog jie patys link krioklio keliavo žvėrių taku, o tai gana pavojinga. Kelionė atgal atmintyje išliko kaip košmariška. Eiti sunku, Kęstutis – su aukšta temperatūra, o čia dar kiek nuklysta į šalį nuo palikto ženklo – žymės, kur yra galimybė nusileisti prie paliktų valčių. Mat, išlipę iš kajakų, skardžio viršuje apdairiai paliko raudona striuke pririštą irklą toje vietoje, kuria įkopė į viršų.

Kai krantai statūs ir uolėti, o vienintelė pagalba – galimybė įsikibti skurdžios augmenijos, kur panorėjęs nenusileisi... Eidami trumpomis poilsio minutėmis puldavo prie miške augančių girtuoklių – atrodė, kad prisirpusios uogos padeda įgauti jėgų.

Ir jau tada, kai buvo prarastos viltys, jog pavyks surasti paliktą ženklą ir nereikės nakčiai be daiktų ir maisto su karščiuojančiu draugu pasilikti miške, tolumoje sušvito pririštos striukės raudonis... Po trumpo džiaugsmo prireikė valandos, kol akmenuotu šlaitu nusileido prie paliktų kajakų. Plaukimas atgal – šį kartą – pasroviui – atrodė lengvas kaip pasaka...

Tęsinys. Pradžia nr. 61 (2263)

(Bus daugiau)

Ričardo Grigo nuotr.

Iki Kaišiadorių – 3709 kilometrai...
Iki Kaišiadorių – 3709 kilometrai...
Žvilgsnis aprėpė fantastišką, tarsi nežemišką vaizdą – dūmuose paskendęs krioklys, apsuptas juodų akmenų, ir baltas kaip pienas vanduo...
Žvilgsnis aprėpė fantastišką, tarsi nežemišką vaizdą – dūmuose paskendęs krioklys, apsuptas juodų akmenų, ir baltas kaip pienas vanduo...
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite