„Po pa­sku­ti­nio ki­lo­met­ro tie­siog kar­to­jau fra­zę: „Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad tai bai­gė­si!“ Nes kai bė­gi vi­są die­ną – 20 va­lan­dų, atei­na toks po­jū­tis, kad tai truks am­ži­nai“, – šyp­so­si Ka­ro­lis, bė­gęs 200 km iš Vil­niaus į Šiau­lius. (K. Rim­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Angle down Atgal

Iš Vil­niaus į Šiau­lius – bėg­te

Ge­gu­žės pir­mą­ją Šiau­liuo­se 200 km bė­gi­mą bai­gė vil­nie­tis Ka­ro­lis Rim­kus. Per 20 va­lan­dų jis įvei­kė net 5 ma­ra­to­nus, su­sto­da­mas tik už­kąs­ti ar at­si­ger­ti. Iš sos­ti­nės į Sau­lės mies­tą bė­gęs vy­ras tu­rė­jo konk­re­tų tiks­lą – ho­bį pa­vers­ti pra­smin­ga ini­cia­ty­va, tad per bė­gi­mą kvie­tė au­ko­ti Uk­rai­nai. Anot Ka­ro­lio, 200 km pa­rei­ka­la­vo ir rim­to mo­ty­va­ci­nio dia­lo­go su sa­vi­mi, ir di­džiau­sios ibu­me­ti­no re­ko­men­duo­ja­mos pa­ros do­zės.
 

100, 150 ir 200 km

„Mintis man nebuvo tokia beprotiška, nes bėgioju jau 7 metus mėgėjiškai, bet iki šiol tai buvo daugiausia maratonai, t. y. po 42 km. Norėjau išbandyti kažką kitokio. Įdomesnio“, – sako 32-ejų Karolis.

Daugiau nei 100 km vyras bėgo ne pirmąsyk: lygiai prieš metus pirmą kartą 100 km nubėgo iš Kauno į Vilnių, po pusmečio atstumą ilgino iki 150 km ir įveikė maršrutą Panevėžys–Vilnius. Pašnekovas šypsosi, kad po šių bėgimų draugai lyg teigdami juokavo: „Jau toliau 200 km?“ Akivaizdu – buvo teisūs: 200 km bėgimas tapo tolimesniu tikslu. Vienu iš taškų vyras sako visada besirenkantis Vilnių, mat sostinėje gyvenančiam Karoliui taip tiesiog patogiau.

„Aš nusimatau sau tokį tikslą, kad bus viena diena, kai reikės pakentėti. Ir tam tikslui ruošiuosi“, – prisipažįsta bėgikas. Kodėl būtent Šiauliai tapo vienu iš kelionės tikslų? Atsakymas paprastas – šie miestai nutolę tokiu atstumu, kurio ir reikėjo bėgimo entuziastui. Tik visą maršrutą reikėjo pasirengti kur kas kruopščiau, nei vykstant įprastai automobiliu.

„Maršrutą pasirinkau ir planavau pats ganėtinai tiksliai, nes „Google Maps“ turbūt rodytų per Panevėžį ar pro Kauną, o aš bėgau mažesniais keliais. Žiūrėjau, kad man būtų patogu bėgti, kad bent šiek tiek būtų asfaltuoto kelkraščio, kad eismas nebūtų labai intensyvus, – pasirinkimą aiškina pašnekovas. – Tiesa, buvo gal kokie 8 km Radviliškis–Panevėžys kelio, kur buvo nelabai smagu bėgti, nes turėjau bėgti visai žvyruotu kelkraščiu, kur ir šiukšlių visokių, ir fūros važiuoja labai greitai. Bet labai nedaug buvo tokio kelio. Daugiausia – nuostabus, gražus.“

Kruopštus planas

Susiplanuoti bėgimo maršrutą užima daug laiko, nes, pasak Karolio, reikia numatyti ne tik būsimą kelią, bet ir pasižymėti galimas sustojimų vietas, kur pavyks atsigaivinti, užkąsti. Sako, pirmiausia maršrutą dėliojosi pagal „Google Maps“, o vėliau net dukart pats važiavo automobiliu ir kas 3 km žymėjosi būsimus sustojimus.

„O paskui, daug šių vietų prisižymėjęs, grįžau namo ir žiūrėjau, perdėliojau taškus, kur tikrai reikės sustoti, o kur yra tik orientyrai man, kad bėgčiau teisinga kryptimi. Žymėjau taškus, kad būtų 9–12 km atstumu vienas nuo kito: nebūtų per dažnai, bet ir ne per retai“, – pasakoja bėgikas, suplanuotam maršrutui intensyviai ruošęsis 3–4 mėnesius ir prisipirkęs įvairių užkandžių pasistiprinti kelyje.

Kompanijos jam netrūko – per visą kelionę pasikeisdami lydėjo net trys ekipažai: draugai ir žmona. Tiesa, pirmasis draugas prie jo prisijungė jau už Kernavės apie 6.20 val. Iki tol nuo 3 val. nakties Karolis bėgo vienas.

(K. Rim­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
(K. Rim­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Bėgti ar sustoti?

Pašnekovas neslepia, kad motyvacija bėgti judėjo kartu su juo. Pradžia buvo ideali – pasiektas trečias greičiausias asmeninis maratono rezultatas. O štai vėliau „į kompaniją atėjo“ kojų skausmas. „Ties 67–70 km, kai jau pradėjo skaudėti kojas, tempti, pradėjo kirbėti dvejonės, prasidėjo dialogas su savimi. Kalbėjosi bėgikas Karolis su kažkokia nejuntama esybe, kuri bando jį perkalbėti tęsti, o Karolis bando įkalbėti, kad reikia sustoti“, – prisimena bėgikas.

Galiausiai vyras nutarė nepasiduoti ir įveikti bent jau daugiau, nei yra nubėgęs anksčiau, nes kitaip bijojo prarasti hobį: „Supratau: jei nenubėgsiu dabar, tai vis tiek norėsiu ateity keltis panašų tikslą, bet man bus labai sunku motyvuoti save bandyti lygiai tą patį padaryti, juolab kad tai bus ne greitai, o po pusės metų. Žinojau, kad turiu tai padaryti, jei noriu toliau aktyviai bėgioti ir mėgautis tuo.“

Motyvacijos nepridėjo juntamas kojos skausmas, tad Karolis sako išgėręs visą didžiausią rekomenduojamą ibumetino paros normą. Paradoksas: nuskausminamųjų vyras sako gėręs tik kartą gyvenime – irgi per bėgimą, kai prireikė medikamentų, kad galėtų tęsti. „Dabar dešinę koją timptelėjau, kažkas nutiko blauzdos raumeniui ir vieta šiek tiek patinusi, tenka šlūbčioti. Dar kelias savaites turbūt ji neatsigaus, dėl to labai gaila. Bet šiaip viskas puiku, išskyrus tuos 2 proc. kūno“, – sako Karolis ir prisipažįsta: į treniruoklių salę stiprinti kūno nevaikšto, nors supranta – reikėtų.

Lobis – sena pasaga

Iš sostinės bėgęs vyras sako nuotykių išvengęs, tačiau kelyje sutiko ir išvydo tiek gyvūnų, kiek, kaip juokiasi, nebuvo matęs iki šiol.

„Pirmus kilometrus bėgau visiškoje tamsoje – gal 3–4 valandas. Buvo, kad bruzda kažkas kūmuose ir aš su prožektoriumi, kuris užsideda ant galvos, atsisuku ir matau: dvi akys šviečia. Suprantu, kad gal stirna ar elnias, nes mano ūgio. Gaila, bet mačiau visai daug partrenktų gyvūnų. Tiek gyvūnų šiaip gyvenime nepamatau, kiek bėgdamas užmiestyje ilgus atstumus. Bet viską stengiausi susiplanuoti taip, kad tų nuotykių būtų kuo mažiau“, – tikina pašnekovas.

Bet namo jis grįžo su laimikiu – sena pasaga. Paradoksalu – kai jau dėl skausmo norėjosi sustoti ir mesti savo tikslą, ją netyčia išvydo kelkraštyje. Keliolika kilometrų ją laikė rankose bebėgdamas. „Bus mano laiminga pasaga“, – sako.

Pribėgo“ 2 tūkst. Eur Ukrainai

Visgi bėgimas turėjo gilesnę prasmę nei tik asmeninis tikslas. Karolis tikėjosi kaip nors prisidėti prie paramos karo krečiamai Ukrainai. Iš pradžių vystęs keletą idėjų (bėgti ratais 200 km aplink Rusijos ambasadą, nubėgti Suvalkų koridorių, tai reiškia nuo Kaliningrado iki Baltarusijos, bet ten tik 105 km), pasiliko prie šio maršruto ir kvietė žmones suaukoti 2 tūkst. Eur.

„Norėjosi šiek tiek suderinti su savo norais, bet kartu padaryti bėgimą prasmingą, nes užsienyje visai populiaru bėgant atkreipti dėmesį į ką nors ir kviesti žmones aukoti tam dalykui. Pasirinkau Ukrainą ir per Aukok.lt bandžiau surinkti 2 tūkst. Eur“, – pasakoja vilnietis.

Prieš keletą dienų paskelbęs apie renkamą paramą, prieš bėgimą jau matė suaukotą 1 200 Eur sumą, o likusieji pinigai „atbėgo“ kartu su juo – ryte po bėgimo vyras išvydo 2 000 Eur. „Labai labai smagu galėti pagelbėti ir šitaip“, – pasidžiaugia jis.

Be bėgimo – ne ilgiau nei dieną

Nors aktyviai bėgioja jau 7 metus, šis hobis Karolio gyvenime atsirado netikėtai. „Gavau kuponą į sporto klubą, bet ten man patiko tik bėgimas, tai „pernešiau“ jį į savo gyvenimą. Iš tikrųjų visai keista buvo, nes iki kokių 25 m. būčiau save laikęs nesportišku, o dabar jau visiškai esu pripratęs ir man to reikia“, – teigia bėgimo entuziastas.

Įdomu, kad per paskutinius 3 metus, neįskaitant ligų, nėra ilgesnio nei 1 d. tarpo, kad nebėgiotų. „Dažniausiai bėgu 6 kartus per savaitę. Tai tikrai svarbus galvos pravalymo būdas“, – sako pašnekovas.

Beje, bėgdamas kur nors užsienyje, gali pamatyti kur kas daugiau įdomių vietų. „Nesu bėgęs varžybų užsienyje maratonų, bet esame su žmona keliavę aplink pasaulį 8 mėnesius: per visą Aziją, per Ameriką iš Vakarų į Rytus važiavome automobiliu, tai daugelyje šalių esu išėjęs pabėgioti savo malonumui. Nėra labai drąsu užsienyje bėgti, nes nežinau rajonų, bet ten tikrai gali bėgiodamas labai daug pamatyti, juk bėgi per parką kokį nors, palei vandenį ar pan. Pvz., buvau Romoje ir pamaniau, kad Vatikanas toks mažas, jog reikia pabandyti apibėgti. Išėjau pabėgioti ir apibėgau aplink jį visą“, – prisimena Karolis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite