Angle down Atgal

Iš Ukrainos pabėgęs ledo ritulininkas Markas Kaleinikovas: tikiuosi, kad draugai Mariupolyje gyvi

Kol Rusija aktyviai bando užimti Ukrainos uostamiestį Mariupolį, ledo ritulio komandos „Donbass” legionierius, lietuvis Markas Kaleinikovas džiaugiasi priėmęs teisingiausią savo gyvenimo sprendimą – nieko nelaukiant palikti Ukrainą. Vasario 24-ąją išgirdęs pirmuosius sprogimus, Markas su dar dviem komandos draugais ir viena mergina sėdo į automobilį ir leidosi į 70 valandų trukusią evakuaciją – važiavo per miškus, glaudėsi pas svetimus žmones ir slėpėsi nuo raketų bei sprogstančių bombų.

LNK laidoje „Bus visko“ Markas laidoje šį antradienio vakarą prisipažins, kad lemtingąją dieną turėjo blogą nuojautą. Dar prieš treniruotę vyras susikrovė visus daiktus, o po varžybų ilgai negalėjo užmigti. 23 metų ledo ritulininkas iki ketvirtos ryto susirašinėjo su draugais. Kai pagaliau pavyko užmigti, penktą ryto pabudo nuo kraupių sprogimų garsų.

„Kai pirma raketa atskrido, pradėjo rankos drebėti. Supratau, kad prasidėjo karas”, – pasakos Markas.

Nuo rugpjūčio mėnesio „Donbass” ledo ritulio komandoje žaidžiantis ir Ukrainoje gyvenantis vyras atviraus, kad nors Donecko Luhanso regione neramumai vyko ne pirmus metus, žmonės Mariupolyje gyveno ramiai. Prieš priimdamas sprendimą atvykti, Markas pasitarė su treneriu, kuris patikino, kad ten gyventi saugu.

„Prieš priimdamas sprendimą, pasiskambinau treneriui. Jis sako, jei čia būtų nesaugu, ar aš pats gyvenčiau. Logiška, kad ne“, – pokalbį prisimins Markas.

Markas laidoje „Bus visko“ atviraus, kad sulaukęs skambučio iš komandos draugo latvio Olego Sislanikovo, raginančio kuo skubiau palikti namus Ukrainoje, kurį laiką dvejojo, mat treneris prisipažino, kad per atstumą ledo ritulininkams padėti niekaip negalės, o, pasilikus mieste, visiems komandos nariams buvo pažadėtos vietos bunkeryje. Tačiau trys komandos nariai ir vieno iš jų mergina nusprendė nedelsiant leistis į septyniasdešimt valandų trukusią kelionę link Moldovos pasienio.

Vos įsėdę į automobilį, vaikinai išgirdo dar vieno sprogimo garsus. Nors ledo ritulininkai važiavo miško žvyrkeliais, bandydami išvengti pagrindinių kelių, visos kelionės metu stebėjo danguje skraidančius naikintuvus. Bene baisiausia buvo važiuoti pro Vinicos miesta, kuris skendėjo dūmuose, niekur nebuvo šviesų ir girdėjosi tik automatų šūvių garsai.

Dar iki karo, prasidėjus neramumas, Ukrainoje buvo įvesta komendanto valanda ir po 22 val. negalima būti po atviru dangumi, tačiau visi viešbučiai buvo užimti. Kai jau Markas su draugais buvo praradę bet kokią viltį rasti pastogę, vieno iš viešbučių administratorė pasiūlė glaustis negyvenamoje sodyboje. Naktį slėpęsi prie minus 10 laipsnių šalčio, ankstų rytą vaikinai pajudėjo toliau pasienio link. Pirmas tikslas buvo Rumunijos pasienis, tačiau jį privažiavę pamatė  vienuolikos kilometrų išvykti norinčių automobilių eilę, kuri per parą nei kiek nesutrumpėjo.

„Su draugais iš Mariupolio jau nebendrauju apie pusantros dienos, man nebeatrašo. Labai baisu, išgyvenu dėl jų, noriu kuo greičiau sužinoti, kas ten vyksta. Tikėkimės, kad jie dar gyvi ir viskas gerai su jais“, – tikisi Markas.

Kaip Markui bei jo draugams pavyko palikti Ukrainą, kur vaikinai nakvojo ir su kokiais pavojais teko susidurti daugiau nei dvi paras keliaujant per karo niokojamą Ukrainą, jau šį antradienio vakarą, 20 val., „Bus visko“ laidoje per LNK.

 

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite