Angle down Atgal

Iš pri­klau­so­my­bės iš­si­va­da­vu­sios jo­niš­kie­tės pa­tir­tis – kny­go­je

Ar­tė­jan­čios di­džio­sios me­tų šven­tės daž­no­je šei­mo­je ne­praei­na be links­my­bių, ku­rias ly­di svai­gie­ji gė­ri­mai. Ta­čiau jau du de­šimt­me­čius jo­niš­kie­tės Ve­ro­ni­kos Ba­raus­kie­nės na­muo­se ant sta­lo al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ne­pa­ma­ty­si. Į kny­gą „Vie­ni­ša vil­kė“ sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją su­gul­džiu­si mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta – blai­vy­bė jai bu­vo rak­tas į gy­ve­ni­mą. Tiks­liau, gy­ve­ni­mo pra­džia...
 

Pirmosios išgertuvės – su mama

„Kiek pamenu, mano šeimoje gėrė visi. Alkoholis buvo įprastas, užaugau tokioje aplinkoje ir neįsivaizdavau kitokio gyvenimo. Aplink jokių pavyzdžių nebuvo, nes mano šeima gyveno atokiame vienkiemyje. Būdama maža, svajojau apie kitokį gyvenimą – gyvenimą be baimės, nerimo, įtampos, motinos ir patėvio muštynių, kurios kartais būdavo paženklintos motinos krauju. Tas vaizdas visada baugino mane“, – gyvenimo istoriją pradeda V. Barauskienė.

Kelias į nuopuolį prasidėjo būnant keturiolikmete, kada mama į namus iš ligoninės grįžo su naujagime – jauniausia Veronikos sesute. Moteris pamena, kaip mama po gimdymo pareiškė, jog neturi kuo maitinti kūdikio, ir vyresniajai dukrai į rankas buvo įduoti du litriniai stiklainiai su plastikiniais dangteliais. Pirmame prašyta parnešti karvės pieno, o antrasis buvo skirtas samagonui.

Pasak Veronikos, kaip sėdo abi su mama, taip ir „aplaistė“ ką tik gimusią sesę. Po to prasidėjo išgertuvės prieš šokius su draugėmis. Kaip sako pati V. Barauskienė, kai linksma – geri, kai liūdna – taip pat geri. Progų nereikėjo.

61-ąjį gim­ta­die­nį Ve­ro­ni­ka Ba­raus­kie­nė pa­si­ti­ko ypa­tin­gai – mau­dy­nė­mis le­di­nia­me van­de­ny­je. Jos pla­nuo­se – dar šie­met su­bur­ti mo­te­ris to­kiam iš­šū­kiui. (V. Ba­raus­kie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)
61-ąjį gim­ta­die­nį Ve­ro­ni­ka Ba­raus­kie­nė pa­si­ti­ko ypa­tin­gai – mau­dy­nė­mis le­di­nia­me van­de­ny­je. Jos pla­nuo­se – dar šie­met su­bur­ti mo­te­ris to­kiam iš­šū­kiui. (V. Ba­raus­kie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Penkios tamsos paros

„Penkios tamsios paros. Lygiai tiek gerdavau. Nei daugiau, nei mažiau. Gėriau ne dėl to, kad skanu, o dėl to, kad jau reikėjo gerti“, – apie vėlesnį, jau suaugusios ir auginančios savo vaikus moters, gyvenimą kalba pašnekovė.

O kaip motinystės jausmas? Juk jos namuose – mažamečiai vaikai. Veronika teigia, kad kai kas dvi ar tris savaites kartodavosi „juodųjų dienų“ maratonas, niekas daugiau neegzistuodavo, išskyrus vadinamuosius velnio lašus. Jos vaikai vaikus augino, kiek galėjo, rūpinosi namais, nes mama iš svečių dažnai ir negrįždavo.

V. Barauskienė pamena, kad po penkių nuopuolio dienų ji vėl bandė atsigauti ir grįžti į gyvenimą. „Sėdžiu namuose, drebu. Vienas sūnus priėjo prie manęs, paėmė mano ranką ir paklausė: „Mama, gal norėtum arbatos?“ Tuo metu man pasidarė gėda dėl savo elgesio, negalėjau pažvelgti sūnui į akis“, – atsidūsta.

Bandydama ištrūkti iš užburto rato, moteris negalėjo jokia kosmetika paslėpti, kaip sako pati, alkoholikės žymos veide. Jos teigimu, kol geri, tol viskas akivaizdu. Dabar jos veide iš praėjusio gyvenimo liko tik randas, kurio ji pašalinti nenori. „Tegul tai lieka it mano skaudžios patirties ženklas“, – užtikrintai atsako joniškietė.

Didžiausias praradimas

Veronikos šeimoje gimė trys vaikai – du sūnūs ir jaunėlė dukra. Šiuo metu abu sūnūs sėkmingai realizuoja save – vienas aktorius, antrasis darbuojasi sporto srityje.

Joniškietė sako, kad pergudrauti galima bet ką, tačiau ne likimą. Ilgai lauktai ir į pasaulį ateinančiai dukrai grėsė pavojus – prieš gimdymą gydytojai pamatė, kad vaikelio širdies tonusai silpni, virkštelė apsisukusi aplink kaklą. „Jei gimdysite natūraliai, ji tiesiog pasismaugs“, – tokius medikų žodžius išgirdo moteris.

Skubos tvarka atliktas cezario pjūvis. V. Barauskienė net nenujautė, kad, prabėgus dvidešimčiai metų, jos jaunėlę ištiks tragiškas likimas. Netikėtai dvidešimtmetės merginos gyvenimas baigėsi.

„Jos išėjimas iki šiol man yra kaip paslaptis, kurios atskleisti negaliu“, – atsidūsta pašnekovė. Su nepakeliamu netekties skausmu moteris kovojo devynerius metus. Veronika atvira: ne kartą kilo juodų minčių, nes sieloje vyravo tuštuma, bejėgiškumas ir apatija. Jos namuose nebuvo švenčiamos Kalėdos, Velykos ar kitos šeimas prie bendro stalo suburiančios šventės. Juk namuose susirinkdavo ne visi – vietoj mylimos dukters namuose lankėsi begalinis motinos skausmas, tyla ir ilgesys. Dabar viskas kitaip. Veronika susitaikė su tuo, ko negali pakeisti.

Rašymo pradžia – nuo trijų taškelių sąsiuvinyje

Pokalbio metu V. Barauskienė prisipažįsta, kad į knygą sudėti gyvenimo patirtis ją paskatino šeimos nariai. Prisiminusi pokalbį su sūnumi ir marčia, šypsosi ir sako, kad dažnai su vaikais mėgsta filosofuoti. Po kelių jos pasakytų minčių marti nustebo: „Na, ir giliai tu čia nėrei.“

Tai buvo pirmoji mintis, paskatinusi moterį pradėti rimčiau svarstyti apie galimybę parašyti savo gyvenimo istoriją. Dėl tokios galimybės lankė abejonės: „Juk aš neturiu kompiuterinio raštingumo pradmenų. Kaip reikės parašyti tą knygą? Nuo ko pradėti?“

Kai yra noras, atsiranda ir galimybės. Visą savo gyvenimo istoriją moteris užrašė sąsiuvinyje. „Buvo dienų, kada rašydama verkiau, atrodo, lyg vėl iš naujo išgyvenau pačius skaudžiausius likimo man siųstus išbandymus. Po tokių prisiminimų dienų dienas negalėjau prisėsti prie rankraščio. Teko kreiptis net į medikus, nes emocijų ir jausmų buvo per daug“, – pasakoja Veronika.

Knygos leidyba – leidyklos lėšomis

Po dviejų savaičių intensyvaus darbo jau buvo rašomi paskutiniai Veronikos gyvenimo istoriją menantys sakiniai. Vėliau rankraščio tekstą joniškietė rinko kompiuteriu, spaudydama kiekvieną raidę vienu rankos pirštu. Tekstą išsiuntė pirmai pasitaikiusiai leidyklai. Laukdama atsakymo, svarstė – sudomins atvira jos gyvenimo istorija leidyklos darbuotojus ar ne?

Sudomino. Leidykla savo lėšomis išleido 400 egzempliorių tiražu V. Barauskienės knygą „Vieniša vilkė“. Po kurio laiko išleista dar 600 knygos egzempliorių.

Kaip sako pati autorė, ji nesiekė populiarumo ar garbės. „Kokia čia garbė prisipažinti, kad esi alkoholikas ir atvirai aprašai subtiliausias asmeninio gyvenimo akimirkas?“ – retoriškai paklausia Veronika. Anot jos, atvirai papasakota istorija siekiama, kad kiekvienas skaitytojas iš jos pasiimtų tai, ko jam reikia. Galbūt vienam tai bus pamoka ir pavyzdys, kad viskas gyvenime yra įmanoma, kitam – smerktina moters, motinos moralė, o kažkas gal net neatkreips dėmesio.

Už kiekvieną dieną dėkoja Dievui

Veronikos blaivybė tęsiasi jau 20 metų. Sunkiai įsivaizdavusi gyvenimą be alkoholio, moteris dabar džiaugiasi kardinaliais pasikeitimais.

Tiesa, ji pripažįsta, kad ištaisyti praeities klaidas ir sau atleisti – labai sunku, bet įmanoma. Kiekviena patirtis yra būtina ir reikalinga. Be jos, kaip sako pati V. Barauskienė, nežinotume, kur klydome ir kokias pamokas turėtume išmokti. Todėl kiekvienas moters rytas dabar prasideda nuo padėkos Dievui „už dar vieną viltingą saulėtekį“.

Po kelių dienų paskambinu Veronikai ir paprašau dar kelių jos nuotraukų. Teiraujuosi, ar nesutrukdžiau. „Ne, šiandien mano pižamos diena ir aš gaminu šaltieną“, – juokdamasi atsako.

Vėliau jos dienotvarkėje suplanuoti susitikimai su žmonėmis, kurie šiuo metu bando išeiti iš tamsaus kelio, kuriuo kažkada ėjo pati Veronika – vizitas į Anoniminių alkoholikų (AA) klubą. Jame moteris dalijasi patirtimi.

Pašnekovė pasidžiaugia, kad yra žmonių, kuriems ji padėjo atsikratyti priklausomybės. Minint blaivybės metines ar mėnesius, ji kartais likimo bičiuliui įteikia tortą – simbolinio gimimo rekvizitą. Taip ir bėga viena po kitos V. Barauskienės veiklų kupinos dienos, neleidžiančios mintimis klaidžioti buvusio gyvenimo vieškeliais.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite