Angle down Atgal

Gyvenimas – boružės skrydis

„Dovanok man, Dangau, žodį, kuriuo galėčiau atrakinti pačią uždariausią širdį, numalšinti pyktį, užkalbėti skausmą. Jausmais einu per žemę. Nevaikštančiam nėra kito kelio...“

Šiuos žodžius užrašė iš Rumšiškių krašto kilusi ir jau seniai Panevėžyje gyvenanti literatė Stefanija Fedulaitė. Likimas davė jai sunkią „dovaną“ – neįgalumą, tačiau žmogiškoji išmintis prasiskverbė iš kiauto ir nuplasnojo per pasaulį. Jos rašiniai spausdinami laikraštyje „Bičiulystė“. 2014 metais „Amalkeros“ leidykla Panevėžyje išleido jos lyrinės eseistikos poetinę knygą, pavadintą „Neišsiųsti laiškai“.

Ji iliustruota pačios Stefanijos tapybos darbais. „Bičiulystės“ laikraščio redaktorė Aldona Mileškienė sako, kad Stefanijos Fedulaitės žodis nugludintas, išlaikyta pusiausvyra tarp subtilios lyrinės formos ir gilios minties.

Nors po vaikystėje persirgto poliomielito moteris gali judėti tik neįgaliojo vežimėlyje, sunku stebėti gyvenimą per mieste stovinčio daugiabučio langą, tačiau jos skrajojančio dvasinio pasaulio gali pavydėti net sveikieji… Kaip kūrėja ji atrasta neįgaliųjų draugijos literatų pleneruose, tarp panašaus likimo žmonių. Moteris trumpas ir pamokančias išpažintis rašo iki šiol.
* * *

Aštrago kaimas nuo seno priklausė Rumšiškių parapijai ir valsčiui, driekėsi šalia prie pat Nemuno bėgančio Vytauto Didžiojo vieškelio. Dabar tai – Kauno marių dugnas. Kaimas buvo dešiniajame Nemuno krante (240 km atstume iki jo žiočių). Iki Rumšiškių – tik 2,5 km, iki Kauno – 20 . Šaltiniai teigia, kad 1812 metų kare čia per Nemuną kėlėsi prancūzų maršalo L. Davu pirmasis korpusas (daugiau kaip 70 tūkstančių kareivių).

Aštragas tada buvo tik mažas kaimelis. Jis gerokai išaugo, kai 1856 metais Rumšiškės skirstėsi į vienkiemius. Kaimas 1892 metų Kauno gubernijos gyvenviečių sąraše minimas kaip Ostrogi, taip pat ir 1916 metais Vokietijos karo žemėlapyje. 1910 metais jam buvo priskirtos 22 sodybos, bet 1923 metais beliko jų tik 10 su 82 gyventojais, 1943 metais – jau 14 sodybų. Per kaimą tekėjo upelis Astraga, vakarinėje jo dalyje buvo iškilęs Ropos (Brigitos) kalnas. Ki¬toje Nemuno pusėje – Dvareliškių kaimo sodybos.

Aštrage pavasariais dažnai būdavę daug bėdų dėl Nemuno potvynių, o Jono Navicko sodybą, buvusią kaimo gale, apsemdavo kasmet. Kaimo žmonės turėjo gražias pravardes: Prano Matako žmoną vadino Kieliuke, Zigmą Navicką – Baronu, Bolių Sadauską – Sausarankiu, Petrą Navicką – Zimagoru, Joną Navicką – Cibirniku. Simonas Dementavičius, našlys, išauginęs tris dukras ir keturis sūnus, dėjosi dideliu ponu. Gyveno arčiausiai Nemuno.

Turėjo skrybėlę, juodus batus, kostiumą, labai orus eidavo į miestelio bažnyčią. Tam orumui pabrėžti po marškiniais prisirišdavo ant pilvo balnelį nuo arklio pakinktų. Kartą bažnyčioje per maldininkų spūstį sagos ir raišteliai neišlaikė, ir balnelis nukrito ant grindų… Šiaip geras žmogus buvo. Jam pagailo ubagėlės, kuri vaikščiojo po kaimus su paruoštais smerčiaus rūbais, tad priėmė gyventi. Tik, sako, kad kai ta mirė, tai daug varlių atstraksėjo prie jos karsto…

1959 metais, iškeliant kaimą iš būsimo Kauno marių dugno, ten stovėjo 14 gyvenamųjų namų, 31 ūkio pastatas, soduose augo net 756 vaismedžiai. Nukeliamose sodybose gyveno 52 gyventojai. Sodybos priklausė Stasei Gagienei, Adolfui Gagui, Izidoriui Gagui, Kazei Fedulienei, Mikui Dementavičiui, Pranui Dementavičiui, Boliui Sadauskui, Mikui Sadauskui, Vladui Sadauskui, Zigmui Navickui, Antanui Navickui, Petrui Navickui, Izidoriui Navickui, Jonui Navickui. Stefanijos tėvai Mykolas Fedula ir Kazimiera Stankevičiūtė turėjo 2 ha žemės Aštrage ir dar penkis – Dovainonyse, Rumšiškių valsčiuje.

Tikėtina, kad Aštrage Kazys Fedula apsigyveno dar XIX amžiuje, galbūt buvo iš Gudijos, gal net sielininkas, nes dirbti žemę malonumo nejautė. Didesnįjį sklypą pardavė, pinigus išleido. Kazimiera Stankevičiūtė kilusi iš Panoterių (dabar – Jonavos rajonas). Ji gyveno Kaune ir dirbo vaistininko tarnaite, buvo našlė, augino dukrą Aleksandrą, gimusią 1931 metais (mirė 2018 metais Vilniuje). Kaimynė Rutkauskienė Kazimierą suspažindino su našliu, bevaikiu Mykolu Fedula. Jiedu susituokė. Tėviškėje Kazimieros mama Marijona gyveno su sūnumi Stasiu, jos vyras jau buvo miręs.

Tada Stasys įkalbėjo motiną parduoti žemę Panoteriuose, kad nusipirktų šipkartę į Argentiną. Žadėjo prasigyvenęs išsikviesti už jūrų marių motiną, bet ir pats pradingo. Mykolas (1900–1938) ir Kazimiera (1907–1999) Fedulos susilaukė dviejų dukterų: Stefanijos, gimusios 1935 metais, ir trimis metais jaunesnės Janinos. Parsivežė Kazimiera iš Panoterių į Aštragą gyventi tėviškės netekusią motiną Mariją Stankevičienę.

Mykolas mirė labai anksti, tad dukros jo neatsimena. Mykolas giminių neturėjo, tik kartą, jau po karo, į Aštragą atvažiavo Pobieda, išlipo solidus vyras ir paklausė sutiktos Stefanijos, ar gyvena kaime toks Fedula? Sakė esąs jo pusbrolis. Toji išsigando atvykusio, o dėl šeimos ramybės pasakė, kad toks kaime negyvena. Stefanija prisimena, kad apie 3 km į Rumšiškių mokyklą ėjo ar ne 10 Aštrago kaimo vaikų, dar keli keliaudavo iš tolimesnių kaimų Jakštonių ir Gastilonių. Vaikams mokytis buvo didelis malonumas, tad ir kelionės buvo malonios. Jei per šalčius mokytoja liepdavo į mokyklą toliau gyvenantiems neateiti, vis tiek keli Aštrago vaikai ten pasirodydavo. Deja, mergaitę sunki liga poliomielitas prikaustė prie lovos, tad į penktąją klasę ji jau nėjo… Poliomielitas – tai ūminė vaikų virusinė liga, pasireiškianti raumenų paralyžiumi.

Moters pasakojimas iškalbingas ir graudus. „Kai baigiau keturis Rumšiškių mokyklos skyrius, mama nutarė, kad padarysiu moksle pertrauką. Mokytis norėjau. Pamenu, kai mokyklos sienlaikraštyje patalpino mano rašinėlį „Žibutės“, niekas netikėjo, kad tai mano darbelis. Net su klasės draugu susistumdėme, dėl ko mokytoja mane net po pamokų paliko.... Buvo 1946 metų rugsėjo 24-oji. Mokyklos jau nelankiau, mama nusiuntė pasitikti sugrįžtančios sesės Janinos. Paėjome namo, tačiau pajutau, kad mane pykina, netekau jėgų. Miestelio gydytoja Butkevičienė įtarė sunkią ligą, tad liepė skubiai vežti į Kauno ligoninę. Negalėjau kalbėti, nevaldžiau rankų ir kojų. Beveik du mėnesius išgulėjau ligoninėje, tačiau nevaldžiau kairės rankos ir dešinės kojos.

Tad mokiausi rašyti pati, greitai Rumšiškių bibliotekoje neliko mano neperskaitytų knygų. Skaičiau ir rašiau žibalinės lempos be stiklo šviesoje... Mama masažavo skaudamas vietas, darė kas vakarą vandens vonias. Deja, niekas nepadėjo...“ 1959 metais Kazimiera Fedulienė su dukra savo Stefanija namelio rąstus pardavė, o pačios išsikėlė į Panevėžį, kur su šeima gyveno Aleksandra. Janina pradėjo studijuoti Kaune. Tik padėjus kelioms dešimtims metų, jau gyvendama Panevėžyje, sumanė Stefanija užrašyti į galvą atėjusias mintis apie gyvenimą, jo prasmę, kasdieninius rūpesčius ir išgyvenimus.

– Žmonės man buvo geri, – sako šiandien Stafanija Fedulaitė, prisiminusi savo sunkią vaikystę. – Už viską tau, gyvenime, esu dėkinga. Už akimirką kiekvieną, nematomą rūko lašelį, kuris jau greit pavirs į ašarėlę. Lietum pavirs. Už tą, kuris varge mūs nepaliks. Už tuos, kurie skubės padėti. Už visus tuos, kuriuos gyvenime sutikti teko. Per siaurą žemės taką, pakalbinę viens kitą, ėjom. Nenutolom. Priartėjom. Už visą Dangų, kurį kasdien nešies. Į ką, gyvenime, be perstojo veržies? Jau neišsivaduot iš amžinos skolos, kurią Dangus tau nešti patikėjo...

Stefanija FEDULAITė

Saulėlydis ant rankų:

Liūdnas paukštis,

Kurio tamsėjančiame čiulbesy

Girdžiu ir suprantu gyvybės tiesą:

Mylėjai – tai buvai.

Myli – esi. (Justinas Marcinkevičius)
Toks ilgas šių žodžių kelias ligi šio balto popieriaus lapelio. Nuo vasaros kaitros lig rudenio purvų, žiemos pūgų. Vis rašiau. Išsiųsti žadėjau. Bet vis atidėjau. Gražaus, naujo nieko neturėjau gyvenime ir mintyse. Tokia tamsa dienų!

Šešėliai iš kampų. Atrodo, pajudės ir mintis visa jėga užlies beprasmis laikas. Pabūk, bičiuli, minutėlę, kitą šiandien su manim. Pajausi širdim ir mintim gyvenimą, kai durys užsidaro. Saulės šviesa žemę užliejo. Langų rėmų kryžiuje sumirgėjo boružėlės nugarėlė. Boružė sparnus pakėlė. Matyt, į saulę skrist norėjo. Kelią pastojo uždaryti langai. Per anksti, mieloji, pabudai. Dar pabūk su manim šiltai.

Bičiuli, tu man sakai: „Šypsokis daugiau. Gyvenimas be šypsenos – kaip upė be vandens. Užtrokši kaip žuvis, į krantą išmesta. Jau dabar, nuo šios dienos, pradėk mokintis būti laiminga.“ Vėlu, bičiuli. Bet vis tiek.

Tu man pradžiamokslį atnešk. Kad ir „saulėlydis ant rankų“. Bet ir saulėlydy paukščiai čiulba taip gražiai! Gyvenu prie kitų laimės. Meilės. Ir džiaugsmų. Bet tik šalia. Aš savo nieko neturiu. Gyvenu, keliuosi ir klumpu.

Atiduota tiek jėgų! Jausmo. Kartais būna nepakeliamai sunku. Jau ir panešti negaliu. Bet jaučiu – gal Aukščiausiojo valia akimis saulės šviesą geriu. Ir rytdienos laukiu. Tikiu – kažkas ateis ir primins nebūtą, bet labai norėtą. Meni, bičiuli, rašiau, kad prieš keletą metų prie jūros sutiktas žmogus paliko telefono numerį ir sakė: „Kai užpuls rudeninis niūrumas, paskambink man vakarais – pasiklausysim paukščių giesmių telefono laidais.“ Deja, to nebuvo. Vėjas išplėšė lapelį iš delno ir nunešė į jūrą. Bet gyvenime visaip būna. Prieš Kalėdas mus, kaip kasmet, aplankė dvasininkas. Prie arbatos jis papasakojo apie savo žemę –pievą, kurioje auga tik medžiai ir žolė. Kai jau ruošėsi išeit, paklausė, gal noriu jo pievos paukščių paklausyti. Paklausėm telefone, patylėjom, žmogus išėjo.

O širdyje vis skamba devynbalsės giesmė. Gal tai stebuklas? Ar sakmė. Matai, bičiuli, nedaug rašau. Žodžius taupau. Nei norų didelių, nei svajonių neturiu. Jau netraukia nei kiti kraštai, nei kalnai, noriu tik gyventi ramiai... Su kasdiene rutina. Ji man tokia sava! Suaugau aš su ja. Gyvenimas – tai boružėlės skrydis...

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite