Angle down Atgal

Grybų teks užsiauginti patiems

Keliu nuo Prienų važiuodamas Alytaus link kerti Peršėkės upę ir jau pasijunti Dzūkijoje. Pakelėje ties Bišiurke, Užupiu, prie dvaro parko ir vadinamojo šiluko – grybautojai su miško dovanomis. „Oi, grybai, grybai, jūs mano patieka, kas jūsų nevalgo, neišmano nieko“. Taip į šiuos miško turtus kreiptasi anksčiau, kai grybų žmonės dar nerinko grėbliais, o gamtos nealino karščiai. Šiandien dzūkai dejuoja jau sunkiai berandantys grybus, likusios tik „lepeškos“, „šmorškos“, „tamošiukai“ ir kita smulkmė. Dzūkas grybu vadindavo ir tebevadina tik baravyką.

Prieš keletą dešimtmečių pievos, kuriose ganydavosi karvės, iš tolo šviesdavo pievagrybių tiltais. Prie kiekvieno senesnio karvės „blyno“ kupetomis augdavo balti grybai. Piemenys juos išspardydavo. Šiandien pievagrybius perkame prekybos centre, gražiai supakuotus, pjaustome į salotas visiškai neapdorotus.
Mūsų senoliai grybus (suprantama, baravykus) taip pat valgė visiškai žalius, tik lengvai pašildytus ant krosnies, kad susirinkusį ant kepurėlės skystį būtų galima nupilti.

„Ponų“ grybai
Iki pat paskutinio XX amžiaus dešimtmečio drėgname lapuočių Balbieriškio–Ivoniškio miške, apimančiame Prienų, Alytaus ir Marijampolės savivaldybių teritorijas, rasdavau „truklių“ – žemėje augančių grybų gumbų, prancūzų vadinamų triufeliais. Šimtmečiu anksčiau šie miško takeliuose beveik neregimai įsitvirtinę gumbai buvo dvaro avių ir kiaulių skanėstas. Tą užjutę, piemenys tuoj varydavo bandą toliau, o patys rausdavo sunkų juodą molžemį ir „truklias“ net nenuvalytas nešdavo dvaro poniai. Pastaroji piemenims dosniai atsilygindavo.
Balbieriškio – Ivoniškio miške apie 1980 -uosius surasti triufeliai buvo vaikiško kumščio dydžio, balti, „mėsa“ lazdyno riešuto branduolio tvirtumo ir panašaus skonio. Šepetėliu stropiai nuvalytą ir nuplautą gumbą supjausčiau juostelėmis ir trumpai pakepinau su sviestu. Patiekalas gundančiai kvepėjo, tačiau jo ragavo ne visi sėdintieji už stalo. Gal ir šiandien minėtame drėgname lapuočių miške auga triufeliai, tik, deja, takeliai užėję žole, o grybus užuodę šernai tikrai nepraleistų tokio skanėsto.
Kelių hektarų triufelių plantaciją prieš gerą dešimtmetį Dubravos miške netoli Kauno marių įrengė Girionių mokslininkai. Tuo metu juos buvo pagavęs šišas auginti spanguoles, girtuokles, kitas pelkių uogas. Triufeliai labai tiko į bendrą puokštę. Apie verslo sėkmę girioniškiai kol kas vengia viešai kalbėti, tačiau optimizmo nepameta. Paprastas grybas po samanų sluoksniu auga, vystosi dešimtmetį, tik vėliau parodo grybienos kepurėlę, o triufelis suvis lindi žemėje, tik koks jautrios uoslės gyvūnas gali atrasti jo augavietę. Vokiečių mikologai pastebi, jog triufelių miško kultūra susijusi su ąžuolų, beržų, kitų vertingų lapuočių medžių šaknų sistema. Grybai maitinasi ant medžių šaknų, gauna iš jų angliavandenius, tuo pat metu jiems padeda sugerti vandenį ir mineralines medžiagas, be to, tarnauja kaip internetas – informacinės sistemos, perduodančios signalus kitiems miško medžiams: apie užpuolusius kenkėjus, prasidėjusias ligas, mechaninius pažeidimus, pavyzdžiui, kirviu.

Medžio ir grybo bendrystė
Vadinamosios „urėdijų reformos“ tuštinamiems miškams vis sunkiau atrasti vietos grybautojams. Ne paskutinę vietą šiemet suvaidino ir sausra. Pievose karvių taip pat nebematyti – pievagrybių nesulaukti, o užaugintieji šiltnamiuose jais ir kvepia. Ne pieva, ne mišku.
Natūralu, jog kiekvienas miško medis „globoja“ skirtingų rūšių grybus: dažnu atveju baravyko ieškome po ąžuolu, raudonviršio – po beržu, rudmėsės – eglyne, voveraitės – pušyne ir pan. Šią vasarą ieškok užsiieškodamas – miške tik kelmai dygsta. Galbūt po kokio dešimtmečio galėsime ant jų pasišienauti kelmučių, žinoma, jeigu sulauksime…
Gamtininkai kalba, jog grybų derlius priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma, visiems gerai žinomi krituliai ir temperatūra. Daugeliui atrodo, jog kuo daugiau bus kritulių ir kuo aukštesnė bus temperatūra, tuo bus didesnis grybų derlius. Deja, tai nėra tiesa. Geriausiai grybai dygsta, kai temperatūra būna apie dvidešimt laipsnių ir dažnai, kone kasdien, truputį palynoja. Kiekvienų metų derlius priklauso ir nuo to, kaip tam tikros rūšies grybai tame pačiame miške derėjo praėjusiais metais, koks medžių, su kuriais susiję dauguma valgomų grybų, amžius, kokia jų fizinė būklė, kaip jie dera šiais metais ir kaip jie derėjo praėjusiais metais. Skirtingų rūšių grybams geriausiai tinka skirtingų rūšių medžiai. Be to, tai šiek tiek susiję ir su saulės aktyvumu, turinčiu įtakos beveik visiems organizmams. Be drėgmės ir temperatūros, grybų dygimui tam tikros įtakos gali turėti net mėnulio fazė, pavyzdžiui, jaunatis, nors ji tikrai nėra lemiama. Šiųmetė sausra grybų derėjimą veikia neigiamai, tačiau jos įtaka bendram grybų derliui priklausys nuo jos trukmės.

Grėsmės gamtai
Gamtininkai ragina nepamiršti ir atsakomybės grybaujant. Grybai – svarbi ekosistemos dalis. Nuo mūsų atsakingo elgesio priklauso, ar sugebėsime juos išsaugoti, o tuo pačiu toliau džiaugtis grybavimo malonumu. Mokslininkų vaisiakūniais vadinamų darinių paskirtis yra išauginti ir paskleisti sporas – augalų sėklų analogus. To reikia tam, kad grybiena, kaip ir žmonių visuomenė, vis atsinaujintų, atsijaunintų, prisitaikytų prie vis besikeičiančių aplinkos sąlygų. Dėl šios priežasties nors nedidelė dalis grybų turi gauti galimybę pilnai išaugti, pasenti ir supūti, tokiu būdu paskleidžiant sporas. O tai jau kertasi su mūsų norais surinkti visus iki vieno baravykus ir kai kuriuos kitus grybus. Norime, kad jų būtų visada ir kaip galima daugiau, bet praktiškai darome viską, kad būtų atvirkščiai, – elgiamės labai vienadieniškai ir neatsakingai. Laimei, dažniausiai surinkti absoliučiai visų grybų nepavyksta. Dėl šios priežasties visoks rekordų siekimas, ypač sausringais metais, yra labai nesveikas dalykas. Tuomet ieškomi ir surenkami net mažiausi, tik ką pradėję augti grybukai, dėl to nukenčia ir miško paklotė, ir samanų danga, kurios yra labai svarbios mikroklimatui palaikyti.
Šiandien vis daugiau gamtos mylėtojų ir puoselėtojų susigundo grybų užsiauginti savo sodybose. Derėtų nepamiršti grybų simbiozės su medžiais. Vieni be kitų neišgyventų. Parinkus tinkamą grybų augavietę, galima pabarstyti iš miško parsineštų grybų likučių. Labai tiktų pintinėje netikėtai atrastas sukirmijęs baravykas – jis būtų pirmasis kandidatas vadovauti grybų karalystei, kuri atsiras po septynerių ar dešimties metų.

Auginsime patys
Grybavimo entuziastai pataria miške prisirinkti brandžių, netgi sukirmijusių baravykų, sumalti juos mėsmale. Gautą masę atskiesti virintu vandeniu santykiu 1:2, perpilti į stiklainį ir palikti kelias dienas nusistovėti. Per tą laiką sporos nusės ant dugno, o minkštimas iškils į paviršių. Atsargiai šaukštu nurinkti išplaukusią masę, o vandenį su sporomis palikti stiklinėje. Nusistovėjus sporoms, vandens dalį nupilti ir užkimštą indą iki sėjos dėti į šaldytuvą. Sėjant į 10 litrų vandens įpilti šaukštą sporų skysčio, šaukštą želatinos ir šaukštą bulvių krakmolo. Šiuo tirpalu kartą per savaitę laistyti ąžuolus ar beržus iki 3 m spinduliu nuo kamienų. Jei aplinkybės susiklostys palankiai, kitais metais po vienu iš medžių rasis baravykas, o dar po metų jų jau bus kelios dešimtys. Toks pat sėjos metodas taikytinas ir raudonviršiams, tik jų sporų tirpalu reikia laistyti plotą aplink jaunų drebulių ar pušų kamienus. Sode pasėtus grybus prižiūrėti nesunku – tereikia pavasarį ir vasarą, kai grybai dar neauga, sausu ir karštu oru kasdien šiek tiek palaistyti plotą aplink medžių kamienus.
Grybų sporų galima atsisiųsti ir paštu. Pasirinkimas tikrai turtingas. Patys populiariausi – baravykai ir raudonviršiai. Patariama juos į parengtas plantacijas sode ar sodyboje sodinti nuo gegužės iki rugsėjo. Rekomenduojama medžiais apsodinta, susiformavusios velėnos dirva. Jos sluoksnį pakėlus, klojamas 2 cm komposto sluoksnis, beriamos grybų sėklos. Atsargiai užklojus velėną, teritorija aplink medį gausiai palaistoma vandeniu (2 – 3 kibirai vienam medžiui). Galima į vieną kibirą įberti šaukštelį cukraus. Vasaromis pata-riama grybais užsėtą teritoriją palaistyti. Pirmasis grybų derlius pasirodys po 3 – 4 metų. Iš vieno 15 g sporų pakelio po vienu medžiu bus galima surinkti 2 – 5 kg baravykų ar raudonviršių.
Internetinėje parduotuvėje galima įsigyti ir rudmėsių, voveraičių, kitų vertingų ir skanių grybų sporų. Ir malonumas rinkti neišeinant iš namų (trumpoji maisto grandinė nuo miško iki stalo), ir nereikia miške liūdėti žvelgiant į medžių kelmus ar baiminantis kokios encefalitinės erkės…

Justinas Adomaitis

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite