Angle down Atgal

Gražių žmonių gražūs ženklai

(Tęsinys. pradžia Nr. 54 (2352)

Rožynas Bendreliuose

Sodybų grožis Nemaitonių seniūnijoje Varkalėmis nesibaigia – ir kituose kaimuose gyventojai puoselėja savo aplinkos kultūrą, po žemdirbiškų darbų surasdami laiko pasirūpinti gėlynais ir žolynais, kurių žiedai bei žalumas širdį glosto nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Tad kitas kelionės maršrutas – Bendreliai.

– Pas Saikauskus važiuojame dėl rožynų,  sako Žiežmarių kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė ir organizatorė Aldona Kamantauskienė.

Bendrelių kaimas nuo Varkalių – ranka pasiekiamas, vos už dviejų kilometrų. istoriškai visais laikais gyventojų jis nebuvo gausus, štai ir dabar – gyvos dvi sodybos. Viena jų – Albinos ir Algio Saikauskų. Rūpestingai sutvarkytame kieme dera viskas – prie ūkinio pastato rikiuojasi žemdirbystės technika ir įvairūs padargai, o gyvenamasis namas skendi gėlėse: nuo stogo šlaitų žiedus svarina petunijos, saulei šypsosi didžiažiedės lelijos. Tačiau, kaip ir sakė A. Kamantauskienė, daugiausiai – rožių. Įvairių spalvų, kvapų, didumo jos vešliai auga ne tik prie pačių namų, bet puošia ir įvairias erdvaus bei nemažo sklypo vietas. Apsuptos rūpestingai nušienautos pievos gėlių karalienės džiaugiasi vasaros saule ir šeimininkės priežiūra.

Kodėl – rožės? Albina Saikauskienė sako, jog viskas prasidėjo... nuo ligoninės. Atvažiavęs lankyti vyras Algis padovanojo rožių vazonėlį. Žiedai nenuvyto, kol Albina pasveiko, tad šią žydinčią dovaną parsivežė namo. Sodybos šeimininkė prisipažino, jog savojo žmogaus dovaną labai gaila buvo išmesti, tad vėliau nužydėjusį krūmą perkėlė į kiemą. prigijo, sukrovė pumpurus... O paskui kažkaip savaime atsirado noras turėti to grožio daugiau.

Šiandien Albina Saikauskienė jau nė neskaičiuoja, kiek ir kokių rožių krūmų turi, užtat kiekvienos atsimena pavadinimus, žino, kokia spalva pražydės, kokį aromatą skleis. ir dar – žino, kad savo kolekciją būtinai pildys ir toliau.

Nors, kaip ir kiekvienas ūkį turintis žmogus, Saikauskai darbų stygiumi nesiskundžia, abiems atgaiva – ne pagulėjimas prie televizoriaus, o rūpestis savo aplinka. ją puošia ne tik Albinos gėlynai, bet ir auksarankio Algio medžio darbai, kuriems darbštus vyras būtinai suranda laiko. Labiausiai prie širdies – lauko baldų gaminimas, todėl arbatos išgerti šeima vasarą sėdasi prie šeimininko rankomis sumeistrauto stalo.

Gražu ir gera Bendreliuose.

Kur kvepia gėlėmis ir pyragais

Klėriškės garsios daug kuo – ir čia tyvuliuojančiais penkiais tvenkiniais, alkakalniu, akmenimis – kraštovaizdžio paminklais, turtinga istorine praeitimi. garsios jos ir prano bei Zofijos Kasilauskų sodyba, kuri jau daug metų išrenkama gražiausia seniūnijoje. Tikrai ne be reikalo – pasižvalgius po didžiulį skoningai sutvarkytą plotą galėtum kalbėti ne tik apie sodininkystės, gėlininkystės išmanymą, bet ir landšafto architektūrą, įgimtą šeimininkų skonio bei estetikos pojūtį. Ko gero, jei Kasilauskai atvertų sodybą kaimo turizmui, norinčių praleisti laiką šioje grožio oazėje nepritrūktų. Tačiau šiandien visas šis žydintis, žaliuojantis plotas skirtas pačių šeimininkų, jų vaikų ir anūkų džiaugsmui, kurie tėvų namuose – brangiausi ir laukiamiausi svečiai.

Zofija Kasilauskienei Klėriškės – gimtinė, o vyras pranas kilęs iš netoliese esančio Varkalių kaime. Kartu gyvendama jau penkiasdešimt antrus metus, ši inteligentiškos išvaizdos pora daug dirbo augindami trejetą vaikų ir kurdami šeimai jaukų gyvenimą, nes yra iš tų, kuriems reikia ne tik duonos – būtinas dar gražumas akims ir širdžiai. Todėl iš visų pašalių sklinda žydėjimas ir žaliavimas. Šalia tradicinių lietuviško kaimo gėlių ir kitų žolynų su išmone įkomponuoti šiuolaikiški, obelys nesipyksta su iš svetur atkeliavusiais medžiais ir krūmais, gėlynus puošia iš Klėriškių kaimo laukų surinkti akmenys. Daug jų čia atkeliavę – vien nemažo tvenkinio krantams sutvirtinti kiek reikėjo! Beje, tvenkinys su įspūdinga vandens lelijų salele – ne vien dėl grožio, jame gausu žuvies. jei prisėstum ant jo kranto šalia gyvenamo namo įrengtame poilsio kampelyje, galėtum iš tolo gėrėtis dailiu lieptu link pirtelės. už jos veši prano Kasilausko puoselėjamas riešutynas. Įspūdį daro ir tai, kad šioje sodyboje kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra bent kaip – net nereikalingos geležys sukrautos kūrybiškai. Kaip pavyksta palaikyti tokią idealią tvarką?

– Nieko sunkaus, tiesiog eini ir darai, - savo pastangų sureikšminti nelinkusi Zofija Kasilauskienė, kuriai, kaip sakė, didelis malonumas sėsti už mini traktoriuko vairo ir pasivažinėti šienaujant žolę.

– O ji dar ne tokį traktorių yra vairavusi, grūdus sveždavo, – nuo santūraus komplimento žmonai nesusilaiko pranas Kasiliauskas.

Iš tiesų, Zofijai Kasilauskienei Dievas atseikėjo daug – ji ne tik puoselėja, prižiūri gausybę dekoratyvinių augalų, vikriai sukasi darže, augina gražų būrį dedeklių, bet yra ir puiki kulinarė, ypač garsėjanti savo keptais pyragais. Todėl vėliau, po pokalbio jaukioje pavėsinėje, Aldona Kamantauskienė pasakoja, jog būtent pas Kasilauskus sumanyta dar viena Nemaitonių krašto kulinarinio paveldo kelio stotelė – pyragų kepimo edukacija. O visas kelias toksai: kugelio kepimas – pas Aldoną pranarauskienę, čirvinių blynų edukacija – pas Oną palevičienę, konservavimas – pas Marytę Venskienę. Kas nenorėtų į tokią kelionę?

Romantika ant nuosavo tiltuko – Zofija ir Pranas Kasilauskai.
Romantika ant nuosavo tiltuko – Zofija ir Pranas Kasilauskai.

Lietuviškas rojus

– Vyras sako, jog čia – tikras rojus ir tikina niekada niekur iš Nemaitonių neišvažiuosiantis, - lydėdama į naujai kuriamos savo sodybos kiemą šypsosi Nemaitonių seniūnaitė Edita Lee.

Nemaitonyse jauna pora įsikūrė prieš dvejus metus, o susipažino ir šeimą sukūrė Anglijoje, kur padirbėti buvo išvykusi Edita. Abu miestiečiai, užaugę, kaip sakoma, „ant asfalto“, turėjo svajonę įsikurti kaime, tad parvažiavę į Lietuvą ėmė dairytis sodybos. ieškojo Kaišiadorių rajone, nes Edita – gimė ir užaugo Kaišiadoryse, o ir jos tėvelių šaknys mūsų krašte. Mama kilusi iš Žirgaičių kaimo, tėtis – nuo Kibučių.

Sodyba Nemaitonyse „prilipo“ iškart. Nuo tos dienos, kai ją įsigijo ir atsikraustė, Stivenas ir Edita jau smarkiai pažengė iki savo svajonės: iškasė tvenkinį, kiemą papuošė mielais mūsų kraštui būdingais akcentais, pražydino pirmąsias gėles. pora kuriasi remdamasi naujovėmis ir išmanymu – juk Stivenas yra baigęs sodininkystės mokslus, pagal specialybę ir šiuo metu nuotoliniu būdu dirba iš namų. Tad ir šeimos daržas nepanašus į įprastus mūsų kaime: viskas sutvarkyta taip, kad būtų kuo mažiau priežiūros, rankų darbo: lysvės įrengtos lentinėse dėžėse, kiti plotai iškloti plėvele, išmaniai parinktas mulčias, todėl daugiau laiko lieka sodybos gražinimui.

– Anglijoje žemės buvo vos plotelis, todėl abu su vyru, ypač Stivenas, džiaugiamės dabar turintys daug erdvės savo svajonėms įgyvendinti, – pasakojo Edita Lee.

Nors jau dabar sodybos aplinka atrodo gražiai, jauna pora puoselėja svajonę ją apsupti rožynais su arkomis. Matant šių žmonių entuziazmą, tiki, jog rožynai sužydės netrukus.

Iš Anglijos sugrįžę Edita ir Stivenas Lee sodybą svajoja apsupti rožynais.
Iš Anglijos sugrįžę Edita ir Stivenas Lee sodybą svajoja apsupti rožynais.

Kiek telpa žmoguje

Nemaitonių kaime aplankyti visas gražiai tvarkomas sodybas per vieną dieną tikrai neišeitų. Žmogui visada malonu užsukti į ūkininkės Onos Žilinskienės kiemą, pasivaikščioti po Virginijos Stankevičienės gėlyną, įdomią sodybos aplinką kuria jauna Vaidos ir Arvydo Balčių šeima. O pas joną Levansevičių, jei pasiryžtum visas įdomybes apžiūrėti, gal ir visos dienos prireiktų.

Mažai atsirastų tokių, kurie nepažįsta šio šaunaus Ringailių folkloro ansamblio dainininko – juk ansamblis pe savo gyvavimo laikotarpį mūsų kraštą jau keliais ar keliolika ratų apvažiavęs. ypač įsimintina, kai ansamblio vyrai su treptelėjimais traukia smagiąją „Alytę“. ir kažkodėl vis atrodo, jog jonas Levansevičius trepteli smarkiausiai – net kepurė ant galvos krūpteli.

Kitu, bet ne mažiau spalvingu kampu, šis žmogus atsiveria savo namuose, kur lovos apklotos dar jo mamos austomis margaraštėmis lovatiesėmės, o iš kiekvieno kambario kampo žiūri vis kitoks paties šeimininko sukonstruotas įrenginys – nuo įspūdingų altorėlių, kurių pirmąjį j. Levansevičius sukūrė savo motinos atminimui, iki šviestuvų, lentynėlių, paveikslų papuošimų. ir, svarbiausia, visi jie šviečia, mirksi spalvotomis lempelėmis, tarsi jų autorius būtų pasiryžęs vizualiai įkūnyti sparnuotą posakį, kad žmogus visada linkęs atsigręžti į šviesą...

Tokio kiemo, kokiame gyvena Jonas Levansevičius, ko gero, niekas daugiau ir neturi.
Tokio kiemo, kokiame gyvena Jonas Levansevičius, ko gero, niekas daugiau ir neturi.

Šviečia ir jono Levansevičiaus kiemas. Kiek akys užmato nusagstytas, aptupdytas margais metaliniais ir kitokios medžiagos paukščiais, žydintis niekada nevystančiomis šeimininko rankomis sukurtomis gėlėmis, pilnas visokiausių įrenginių – net senoviškas ledų vežimėlis sukonstruotas, kuris leidžia ir loterijoje dalyvauti. Be abejo, ir lauke stovi garsieji jono Levansevičiaus altorėliai, kuriuos šeimininkas įžiebia ypatingomis progomis.

Daug telpa šiame žmoguje – ir tas negalėjimas nieko nedaryti, nieko nekurti, ir atminty likusios savojo krašto dainos, papročių ir tradicijų žinojimas bei mokėjimas jas pasakoti. Visa tai ryškiomis spalvomis nuspalvina kasdienį gyvenimą – ne tik savąjį, bet ir kiekvieno, kas bent kartą prie jo prisiliečia. ir jau neįsivaizduotum be jono Levansevičiaus Nemaitonių krašto...

(Bus daugiau)

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite