Angle down Atgal

Gra­žiau­si žmonės – tau­to­dailė­je

Šiaulietė menotyrininkė Michalina Adomavičienė susimąsto – veikiausiai nėra praleidusi nė vienos kasmetės Šiaulių krašto tautodailės parodos. Šiųmetė, atšaukta dėl koronaviruso, bus pirmoji. „Gaila, kad taip atsitiko“, – sako M. Adomavičienė, tačiau priduria, kad džiaugsmo irgi netrūksta – juk 2020-ieji paskelbti Tautodailės metais. Anot menotyrininkės, tautodailininkams dėmesio ir gero žodžio labai reikia.

Meninės jėgos semiasi ir profesionalai

Taigi, prieš akis – svarbūs metai?

– Taigi. Nežiūrint koronaviruso ir visų su juo susijusių problemų, – vis dėlto dar ne karas, dar taika, – tautodailei šįmet paskirta labai svarbi misija. Tai, kad 2020-ieji paskelbti Tautodailės metais, yra ryškus žingsnis kraštui, visai Lietuvai – pagaliau į tautodailę atkreiptas dėmesys. Vyriausybės, savivaldybių, žurnalistų, paprastų žmonių.

Ir patys tautodailininkai tarsi pasitempė, pajutę tą mažytį dėmesį, kurio reikėtų daug daugiau, nes tautodailė iš esmės laikosi ant entuziazmo pamato ir neretai yra truputį menkinama. Turbūt susiformavęs požiūris, kad tai – prastuomenės menas.

Bet jūs tą ir darote: ir prieinate, ir paglostote.

– (Juokiasi) Svarbiausias mūsų liaudies meno bruožas – nuoširdumas, šiltumas. Būna, sakau tautodailininkams: „Kokie jūs gražūs žmonės!“ Paradoksalu: bendravimas su jais pakelia, bet patiems tautodailininkams labai trūksta gero žodžio. Jau nekalbu apie finansinę paramą – jos beveik nėra.

Kaip gimsta kalbos, kurias sakote parodose? Visi tie šviesūs žodžiai spontaniški ar iš anksto apgalvoti?

– Esame su L. Kelmeliene sutarusios į parodas nuvažiuoti nors valandą anksčiau, kai dar tuščia, kai gali ramiai pasivaikščioti, apžiūrėti, susikaupti. Tuomet pradeda rinktis žmonės – jų spindinčios akys irgi duoda tam tikrų įžvalgų. Kai buvome parodoje Joniškyje, paprašėme, kad kiekvienas autorius atsistotų, prisistatytų, pasakytų kelis žodelius apie savo darbus. Mano supratimu, tokia pažintis buvo ir labai graži, ir labai reikalinga, nes užmegzti ryšį svarbu.

Viename interviu esate sakiusi, kad sunkiausia kalbėti apie ypač gerus darbus.

– Tikra tiesa. Pavyzdžiui, stoviu, apžiūrinėju Radviliškyje tautodailininko Edmundo Gaubo kūrinį „Žalgiris. Lietuviai sugrįžo“ ir, atrodo, nebežinau, ką bepasakyti… Skatinti jau nebereikia, norisi tik pasidžiaugti, o tam žodžių kartais ima ir pritrūksta. Kai darbai silpnesni, lengviau visus gerumus paberti. Jų autoriui reikia atramos, pasitikėjimo savimi, padrąsinimo – tu tik dirbk.

O kaip tuomet kritika?..

– Man yra sakę – kad tu tik giri... Bet kaip aš galiu viešai kritikuoti, sakyti: „Blogai, taip nedirbk!“ Užmušti žmogų žodžiais galima. Kritiką sakau tik asmeniškai, prie kiekvieno atskirai priėjusi.

Jau po po­kal­bio su Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­ne paaiškė­jo, kad pa­ro­da „Tau­to­dailės me­no rit­mas Šiau­lių re­gio­ne“, skir­ta Tau­to­dailės me­tams pa­minė­ti, įvyks. Tie­sa, vir­tua­liai.
Jau po po­kal­bio su Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­ne paaiškė­jo, kad pa­ro­da „Tau­to­dailės me­no rit­mas Šiau­lių re­gio­ne“, skir­ta Tau­to­dailės me­tams pa­minė­ti, įvyks. Tie­sa, vir­tua­liai.

To dėmesio visuomet trūko?

– Ne. Pavyzdžiui, XX a. pr. buvo pakilimas. Profesionalūs dailininkai Jonas Rimša, Antanas Žmuidzinavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kaupė medžiagą apie tautodailę ir savo pirmąsias parodas rengdavo lygiagrečiai su tautodailininkų parodomis. Iš pagarbos. Tuo metu gyvenusio vieno žinomiausių Lietuvos skulptorių Juozo Mikėno kūryba irgi buvo grįsta būtent tautodaile, senųjų liaudies meistrų patirtimi.

Sovietiniais metais dėmesio, atrodo, taip pat netrūko, bet iš tiesų tautodailė tuomet buvo reikalinga kaip suvenyrų gamintoja. Tai buvo nebe pakilimas, o niveliavimas.

Atėjus nepriklausomybės laikmečiui, tautodailė vėl bandė atsikelti, bet atsirado kita problema – kaip išsaugoti šaknis, tą tikrąjį liaudies, lietuviško kaimo, sodžiaus meno charakterį. Tai buvo ir vis dar yra nelengva. Vakarų ir Rytų įtaka didelė, o ir mūsų tautodailininkai išsilavinę, visur važinėja. Jie seniai nebėra tie paprasti kaimo žmonės, kurie vieni iš kitų perima ir perduoda tradicijas. Dabar jie gydytojai, inžinieriai, o kai kurie ir dailės institutus baigę. Taip, yra ir tokių – profesionalų, pereinančių į tautodailę.

Jiems tautodailėje tinkama vieta?

– Profesionalumas yra labai geras kriterijus, tai – vertybė. Tik atsiranda vienas pavojus: tautodailei profesionalėjant, galime prarasti primityviosios auksinės grandies patirtį, lietuviško kaimo, sodžiaus patirtį.

Beje, tikrai žinau, kad kai kurie mūsų garbieji profesionalai eina į tautodailės parodas, labai atidžiai apžiūri eksponatus, pasisemia idėjų, minčių. Tame nėra nieko blogo, aš labai džiaugiuosi, kad taip vyksta. Juk ir M. K. Čiurlionis, ir J. Mikėnas sakė, kad iš tautodailininkų reikia mokytis, semtis meninės jėgos.

Tautodailė M. Adomavičienę lydi ne tik profesiniame gyvenime. Menotyrininkė pozuoja prie savo vyro Vaclovo Adomavičiaus sukurto koplytstulpio, skirto Šiaulių Didždvario gimnazijos 100 metų jubiliejui.
Tautodailė M. Adomavičienę lydi ne tik profesiniame gyvenime. Menotyrininkė pozuoja prie savo vyro Vaclovo Adomavičiaus sukurto koplytstulpio, skirto Šiaulių Didždvario gimnazijos 100 metų jubiliejui.

Jaunoji karta: pripažinimą duokite čia ir dabar

Kovo 21-ąją turėjo įvykti kasmetė Šiaulių krašto tautodailės paroda, tačiau ji buvo atšaukta dėl koronaviruso. Didelis tai praradimas?

– Tikėkimės, kad parodą dar galėsime surengti, nes žmonės pasiruošę, darbai atrinkti.

Aišku, gaila, kad taip atsitiko, bet yra ir kuo pasidžiaugti. Mes su Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininke Laima Kelmeliene jau daugelį metų apvažiuojame visą apskritį, dalyvaujame ten vykstančiose parodose, stebime tautodailininkus, jų darbus, juos atrenkame. Ką aš matau? Pakilimą, kurį reikia išsaugoti. Pažiūrėk į bet kurį rajoną – kokios gražios ekspozicijos, kokia jų estetika! Kaip sutvarkomi, išdėstomi darbai, kurie vienas už kitą gražesni. Darosi labai sunku juos atrinkti, kiekvienas atrodo vertas dėmesio. Tuomet žiūrime, kad darbas būtų originalus, kad nesikartotų ir atskleistų krašto savitumą.

Koks mūsų, Šiaulių krašto, tautodailės savitumas?

– Iš karto pasakysiu: tegul neįsižeidžia nepaminėtų sričių meistrai, padėliosiu tik akcentus.

Kiekvienas rajonas turi savo specifiką, kuri priklauso nuo aplinkos, toje aplinkoje esančių medžiagų, o labiausiai – nuo asmenybių, kurios kelia tautodailės lygį ir moko kitus.

Kuršėnai, nėra ką ir kalbėti, – sinonimas keramikai. Čia užaugę puodžių karaliai, o tradicijos, patirtis eina iš kartos į kartą. Jeigu Kuršėnai siejami su keramika, tai Radviliškis nebūtų Radviliškis be mezgėjų. Jos nepaprastai aukšto lygio ir, svarbiausia, geba taip gražiai perteikti lietuviško mezgimo tradicijas pirštinėse, kojinėse, kad atrinkti darbus į parodas būna neįmanoma – imame blokais!

Akmenėje labai gražiai vystosi karpinių menas, puikiai darbuojasi metalo meistrai. Pavardėmis nereikėtų, bet kaip nepaminėsi a. a. Elenos Adomaitienės – tapytojos, kuri švietė visos Lietuvos mastu.

Pakruojyje susibūręs gražus būrys medžio meistrų, kurių taip trūksta... Mūsų medžio drožėjai ypatingi, jie labai gerai jaučia medžiagą ir medžio galimybes. Nors ir naudoja naujas technologijas, daug ką vis dar daro rankomis, taip nenutoldami nuo senosios drožybos kultūros. Pakruojyje atgimsta ir pynimo menas, kuris jau buvo visai užgesęs.

Joniškyje mane sužavėjo lino raižiniai – sena technika, mūsų dailininkų padėta į šoną. Ten ir akmens plastika, ir nepaprastai gražios didelės austos skaros, kuriomis gali apsigobti pečius. Kelmiškiai darbus į parodas atveža patys. Kaip jie nori, taip tegul ir daro, svarbiausia – kad kuria. Kelmėje yra puikių akmens, pynimo, audimo meistrų.

Na, o Šiaulių miestas turbūt pats margiausias, meistrų amplitudė labai plati. Vardyčiau ir vardyčiau.

Opus klausimas: ar auga, mokosi ir dirba jaunoji tautodailininkų pamaina?

– Jaunuoliai jau turėtų lipti vyresniems ant kulnų, bet, deja, taip nėra. Ateina vienas kitas, o norėtųsi, kad plūste plūstų. Be to, jaunuosius tautodailininkus sunku valdyti. Oj, kaip negražiai pasakiau (juokiasi). Matosi, kad daugelis nori daug ir greitai dirbti, daug parduoti, pripažinimo jiems irgi reikia greitai – turbūt čia visos kartos bruožas. Tik kad greitai nieko nebūna. Pasakysiu pavyzdį: kartą pas vieną meistrę ateina graži ponia ir prašo: „Norėčiau ir aš tokius angeliukus daryti – ar galite išmokyti?“ Meistrė atsako: „Žinoma, galiu.“ „O per kiek laiko aš išmokčiau – užtektų dviejų savaičių?“ – klausia ponia. „Na, – sako meistrė, – man tik trisdešimties metų reikėjo…“

Ko dar labai pasigendu. Kiekvienais metais yra rengiamas Lietuvos mokinių liaudies dailės konkursas „Sidabro vainikėlis“. Jame labai aktyviai dalyvauja Radviliškis, Pakruojis, bet Šiauliai, mano požiūriu, yra pačioje prasčiausioje padėtyje. Kai reikia atrinkti darbus, iš Šiaulių beveik nieko nebūna. Vadinasi, mokykloje nėra rodomas entuziazmas patraukti mokinius į tautodailę. Ir nereikia sakyti, kad patys mokiniai nenori dirbti. Žinau šią sritį, daugiau nei dvidešimt metų buvau pedagogė: mokiniai visuomet nori, jie paprasčiausiai nėra sudominami, supažindinami. Tai iš kur tuomet tautodailėje atsiras ta jaunoji karta?

O kaip sudominti tautodaile vaikus? Kaip apskritai jiems paaiškinti, kuo ji svarbi, reikšminga?

– Tautodailė yra pamatinis kultūros dalykas, dvasinis lobis – kaip ir kalba. Jeigu neliks kalbos, tautodailės, neliks ir tautos. Mes negalime būti Europos Sąjungos kaimu ar priemiesčiu – turime išsaugoti savo krašto savitumą.

Apie tai su vaikais kalbėti reikėtų kuo anksčiau. Nes jeigu žmogus jau suaugęs, jeigu jam nereikia grožio, estetikos, jeigu jis materialistas arba komercininkas, mes nieko iš jo jau nebenulipdysime.

Žodžiais gali užmušti žmogų

Kiekvienas, dalyvavęs tautodailės parodose, sutiks: ten tvyro nepaprastai gera atmosfera.

– Ta šiluma sklinda nuo žmonių. Taip norisi prie kiekvieno prieiti, paglostyti, pasidžiaugti ir pasakyti: „Tu šaunuolis!“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite