Nuotraukos Giedrės MIČIŪNIENĖS ir iš Dovilės RZEZNICZAK asmeninio archyvo.
Angle down Atgal

Genų juk nepakeisi

Minint Zarasų miesto 513-ąjį gimtadienį ne tik Zarasų bažnyčią, Sėlių aikštę, bet ir Turmanto kultūros namus, net ir Bagdoniškių kapines (Turmanto seniūnija) sudrebino Zdunska Wola (Lenkija) miesto pučiamųjų orkestro gaudesys. Kartu su jais grojo ir mūsų Dovilė Rzezniczak– zarasiečiams gerai pažįstama ir mylima.

Nutilus šventiniam šurmuliui, buvo labai miela pakalbinti Dovilę.

– Kuo ypatingas Jūsų miesto pučiamųjų orkestras?
– Miesto pučiamųjų orkestras puoselėja geležinkeliečių tradicijas, kadangi Zdunska Wola Karsznice stotyje susijungia dviejų svarbiausių Lenkijoje geležinkelių traktai: šiaurė – pietūs, rytai – vakarai. Todėl esam žinomi kaip geležinkeliečių miestas, turėjęs savo stadioną, kultūros namus, pučiamųjų orkestrą (jis mini jau 83 gyvavimo metus), jame groja jau ketvirtoji karta. Tiesa, kažkiek laiko orkestras nebegrojo. Bet prieš 10 metų jis vėl uždūdavo, jame ėmė groti ir moterys.

– Kokie žmonės groja šiame orkestre?
– Šiandien orkestre groja apie 30 žmonių: įvairaus amžiaus (jauniausia dalyvė – 13 metų, vyriausiam jau beveik 80 metų) ir labai įvairių profesijų (geležinkeliečiai, paštininkai, inžinieriai, verslininkai). Čia puikiai jaučiasi mokiniai ir studentai, dirbantys ir senjorai, nes juos visus sieja meilė muzikai, nors ne visi yra baigę net muzikos mokyklas. Pavyzdžiui, orkestro saksofonistė Dorota, vežiodama dukrą Agatą į muzikos mokyklą, taip „užsikrėtė“ muzika, kad būdama jau 40 m., savarankiškai išmoko groti ir labai sėkmingai įsiliejo į kolektyvą.
Esame labai susigyvenęs kolektyvas, ne tik repeticijose ar koncertuose, bet kartu esam džiaugsme ir varge – grojame vieni kitų ar mūsų artimųjų vestuvėse bei laidotuvėse, jau ne vieną orkestro narę ištekinom, ne vienas jau palydėtas ir į Amžinybę.

– Zdunska Wola ir Zarasus skiria 850 kilometrų. Kas paskatino Žolinę švęsti lietuviškoje Šveicarijoje?
– Mes jau daug metų esame miestai partneriai, to dėka ten ir gyvenu jau 14 metų ir per tą laiką padėjau ne vienam Zarasų kolektyvui nuvykti i Zdunską Wolą ar atvirkščiai. Šįkart – ir pati groju šiame kolektyve.
O štai koncertas Turmante buvo orkestro seniūno Dariusz Skalski iniciatyva. Jis yra trečiosios geležinkeliečių kartos atstovas, todėl labai rūpinasi, kad būtų išsaugotos ir puoselėjamos orkestro tradicijos. Socialiniame tinkle (facebook) pamatęs renginio – knygos apie Turmantą pristatymo nuotraukas ir sužinojęs, kad šiame miestelyje irgi buvo geležinkeliečių pastatytas klubas bei dauguma gyventojų yra lenkai, panoro nuvykti į Turmantą ir jiems pagroti – gyviesiems ir palaidotiems Bagdoniškės kapinėse.

– Lietuvoje meno saviveikla populiari, o Lenkijoje?
– Čia suaugusiųjų meno saviveikla praktiškai nėra remiama (remiama tik vaikų saviveikla), Lenkijoje prioritetas yra sportas, yra daug stadionu, o mūšų mieste įsikūrę gamintojai remia daugiausiai sporto komandas. Toks palyginimas – Zdunska Wola gyvena per 46 tūkst. gyventojų, o koncertinė salė yra mažesnė nei Zarasuose, nors pastatyta vos prieš kelerius metus. Lenkijos mokyklos visai neturi akto salių.

– O tai kur vyksta visi koncertai?
– Kokie koncertai? (juokiasi) Mokyklose mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės rengiamos sporto salėje, tėveliams kartais organizuojami vaikų pasirodymai vyksta klasėse, bet renginiais ir koncertuojančiųjų skaičiumi nė iš tolo neprilygstama Lietuvai. Kai parodau Dainų šventės nuotraukas, lenkai labai stebisi, sako, kad ne iš 38 mln. lenkų nebūtų tiek norinčių šokti, dainuoti ar groti. Sporto stadionai – kas kita.

– O kas remia Jūsų orkestro veiklą?
– Daugiausia muzikos instrumentų likę iš anksčiau, kai kurie muzikantai groja savo instrumentus, keli – įsigyti iš savivaldybės skirtų pinigų minint orkestro 80-metį. Dirigentė negauna jokio atlyginimo. Na, bent jau repeticijoms nereikia nuomotis salės, ją užleidžia kultūros namai. Patys mokame asociacijos nario mokestį. Pasirodymams kartais ieškome rėmėjų.

– Ar dažnai grojate bažnyčiose?
– Mūsų mieste yra 4 bažnyčios, o kadangi visi orkestro nariai yra tikintys – patys prašome klebonų, kad leistų pagroti per Šv. Mišias. Visada dalyvaujame Devintinių šventės eisenoje – iš vienos bažnyčios į kitą, per visą miestą, taip pat procesijose Šv. Velykų rytą, grojame per įvairias valstybines šventes, ypatingai lapkričio 11 d., kai vyksta renginiai, skirti Lenkijos Nepriklausomybės dienai, kuri yra svarbiausia nacionalinė šventė.

– Ar dažnai orkestras išvyksta groti kitur?
– Teko koncertuoti Lodzės vaivadijoje. Ši išvyka į Zarasus – pirmosios gastrolės užsienyje. Jautėsi visų dalyvių ypatinga motyvacija. Daugiausiai už kelionę susimokėjo patys muzikantai, tik dalį išlaidų padengė Zdunska Wola savivaldybė, kadangi esame miestai-partneriai, suradome ir rėmėjų.

– Zarasai Tave pažįsta kaip nenustygstančią saviveiklininkę, puikią giedotoją, aktyvią visuomenininkę, visų renginių sielą. Nenuostabu, jog esi aktyvi ir Lenkijoje.
– Į orkestrą įsijungiau neatsitiktinai – iš didelės nostalgijos muzikavimui: visa vaikystė prabėgo scenoje, o ir muzikanto Vitkevičiaus genų juk nepakeisi – (šypsosi). Kai paklausiau vadovo, ar priims groti tiesiąja fleita (tokiu instrumentu buvau grojusi tėvo G. Vitkevičiaus kapeloje), buvo pasiūlytas saksofonas arba klarnetas, kadangi fleitos skambėjimas bus nustelbtas kitų pučiamųjų. Nors ir kaip bandžiau „spardytis“, kad neturiu laiko: dvi firmos, 4 vaikai, tačiau vadovas, išėmęs saksofono muštuką, liepė pūstelėti.. Ir labai nustebo, kad pavyko iš pirmo karto ir juokėsi, kad tai yra tiesiog mano kraujyje. Taip ir groju nuo 2014 metų.

– Kokie kūriniai sudaro Jūsų repertuarą?
– Orkestro lygis labai pakilo, kai į kolektyvą įsiliejo dirigentė Barbara Sobon-Bartoszek. Dažniausiai grodavome įvairius maršus, o dabar į repertuarą įtraukta daug naujų kūrinių: filmų muzika, populiariosios estrados, džiazo melodijos, nuostabiausi kompozitorių klasikų kūriniai. Žiūrovams visad smagiau, kai muzika įvairi ir „kabina jų sielą“. Per Švč. Sakramento pakylėjimą Šv. Mišių aukoje suskambusios intrados (homofoninės faktūros, signalinio pobūdžio melodijos) daugeliui didelė staigmena. Paskui zarasiškiai man kalbėjo, kad net šiurpuliukai per kūną bėgiojo ir tryško ašaros – toks stiprus buvęs įspūdis.

– Ar Jūsų orkestro kolektyvui patiko Zarasai. Juk jie čia pirmą kartą?
– Taip, labai patiko. Kolektyvas sužavėtas nuostabia Zarasų krašto gamta. Tai labai puiki reklama miestui: jau girdžiu, kad bus norinčių čia atvažiuoti atostogauti. O gera reklama sklinda iš lūpų į lūpas.... Visi lankėsi pirmą kartą, bet, manau, ne paskutinį. Dėkingi esame Zarasų rajono savivaldybės merui Nikolajui Gusevui, Zarasų kultūros centro etnografei Rimutei Vitaitei, Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonui kunigui dekanui Vydui Juškėnui, Lietuvos lenkų sąjungos Zarasų rajono skyriaus pirmininkei Terezai Narkevičienei, turmantiškėms Anai Lotoč¬ai-Šukelienei, Aldonai Liaudanskienei už malonų priėmimą ir visiems kraštiečiams, kad taip gausiai atėjo į mūsų koncertus, karštai plojo ir gražiai šoko, tai muzikantams yra geriausias atlygis.

– Ačiū, Dovile, už pokalbį. Sakoma, kad po Žolinės jau ir vasara baigiasi... Geros švelnios saulės, ramaus Zarasų ežerų bangų pliuškenimo...

Nuotraukose:

Dovilė su tėveliu Gediminu Vitkevičiumi.
Zdunska Wola orkestras.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite