Angle down Atgal

Geležinkelio vandens bokštas. Atgimimo belaukiant

Architektūrinio paveldo objekto gausa negalinčiame pasigirti mūsų mieste kiekvienas išlikęs – svarbus ir brangintinas. O ypač – senasis Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštas, nuolat susilaukiantis dėmesio ir sukeliantis prieštaringas emocijas: pasigėrėjimą iš bendro fono išsiskiriančia architektūra ir širdgėlą matant laiko ir gamtos reiškinių naikinamą statinį, kurio būklei apibūdinti tiktų ir legendinio Maironio eilėraščio „Trakų pilis“ eilutės.

Apie bokštą, Kaišiadorių padangėje iškilusį prieš šimtą trisdešimt septynerius metus – 1883-aisiais – vietiniai gyventojai kalba dažnai. Ne vieną jaudina jo likimas, su liūdesiu stebime, kaip viena po kitos nyksta viršutinės bokšto dalies medinės detalės, dekoruotos nežinomų rankų drožiniais. Iš naujo diskusijų bangą apie tai, kaip būtų galima ir ar galima išgelbėti šį kūrinį, atgijo po to, kai būsimasis architektas Aistis Stalaučinskas socialinių tinklų paskyroje „1000 idėjų Kaišiadorims“ pakvietė pagalvoti, kaip būtų galima atgaivinti senąjį bokštą, o gal būt, kartu su juo, ir kitus stoties statinius.
PARENGTAS PROJEKTAS
Minčių daugelis turi įvairių, tačiau bokštas, kaip ir kiti geležinkelio pastatai, yra ne mūsų savivaldybės, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ turtas, todėl pirmiausia reikalingi geri savininkų norai. Tačiau mūsų, čia gyvenančių, iniciatyvos, idėjos, pagaliau, paraginimai – irgi ne paskutinėje vietoje. Jau senokai bokšto likimas rūpi ir Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centrui, kurio direktorė Giedrė Streikauskaitė nuolat susirašinėja su AB „Lietuvos geležinkeliai“ specialistais apie galimybes atgaivinti šį unikalų statinį.

– Neseniai gavau informacijos, jog parengtas vandens bokšto restauravimo techninis projektas, tvarkybos darbams gautas leidimas iš Kultūros paveldo departamento. Kol kas šis projektas dar neapsvarstytas AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovybės, - „Kultūros priemenei“ sakė G. Streikauskaitė. Pasak G. Streikauskaitės, tvarkybos darbų kaina yra gana didelė, todėl dabar reikia laukti, ar „pasirašys“ bendrovės vadovai. Taigi iš vienos pusės – kol kas problemą dar gaubia nežinia, iš kitos – viltingai nuteikia, jog mūsų gražusis bokštas nepamirštas, apie jį galvojame ne tik mes.

VIENAS IŠ AŠTUONIŲ
Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštas – vienas iš 8 tokių bokštų, įrašytų į Kultūros paveldo registrą, gana ilgokai buvęs pačiu aukščiausiu mūsų miestelio statiniu (istoriniai šaltiniai liudija netgi buvus du bokštus). Nors pirmasis traukinys pro Kaišiadoris (tiesa, teisybės dėlėi tuomet dar rašyta „pro Jatkonių kaimą) nudundėjo 1862-ųjų gegužės 9ąją, stotis pastatyta tik 1871-aisiais, kai nuo dabartinių Kaišiadorių iki Liepojos buvo nutiesta nauja atšaka, kuria tų pačių metų spalio 24-ąją iš Vilniaus link Liepojos pajudėjo pirmasis traukinys, Jatkonys tapo nebe stotimi, o geležinkelio mazgu.

Manoma, jog Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštą suprojektavo garsus carinio laikotarpio stočių projektuotojas Emanuelis Frykas. Vandens bokštas iš visų tuometinių geležinkelio stoties statinių buvo vienas svarbiausių, be jo traukinių eismas nebūtų buvęs įmanomas. Bokštas maitino vandeniu garvežius. Vanduo tekėjo iš vandens talpos, įrengtos medinėje, aukščiausiai esančioje, bokšto dalyje. Iš ten vamzdynais jis sruvo iki hidraulinių kranų, kurie ir užpildydavo lokomotyvus. Vienu žodžiu, tokia tarsi „benzino kolonėlė“. Laikui bėgant garvežius pakeitė dyzeliniai lokomotyvai, bokštas liko be darbo.

Pasigėrėtina, kad tokiam grynai praktiškam ir techniškam reikalui buvo pastatytas toks įspūdingas, išpuoštas statinys, nepraradęs savo žavesio iki šiol. Detaliai geležinkelio stoties bokštą savo magistriniame darbe „carinės Rusijos geležinkelių infrastruktūros paveldo resursai Lietuvoje ir jų pažinimas“ yra aprašiusi Vytauto Didžiojo universiteto menotyros katedros magistrantė Iveta Taparauskaitė: „Bokštas iki šių dienų yra išlaikęs autentiškas. Jame nedarytos rekonstrukcijos, perstatymai ar pakeitimai, kurie iš esmės keistų jo interjerą ir eksterjerą. Tad šis objektas puikiai pristato carinio laikotarpio vandens bokštus.

Tokio tipo bokštų tūris aštuonkampio formos, tačiau Kaišiadorių vizualiai atrodo, jog jį sudaro du šešiakampiai cilindrai, kurie tarpusavyje yra sujungti stačiakampio formos tūriu. Taip jam suteikta itin dinamiška ir banguojanti forma. Visas jo tūris sudarytas iš 3 tarpsnių: cokolinis, antrasis tarpsnis, kurie yra sumūryti iš plytų, bei trečiasis, kuris yra medinis, jame yra vandens rezervuaro talpa. cokolinė bokšto dalis sumūryta iš raudonų plytų. Jos būdingos XIX a. antrosios pusės geležinkelio kompleksų pastatų architektūrai. Pamatas sumūrytas iš tašytų keturkampio formos akmenų, būdingų XIX a. cokolį nuo antrojo tarpsnio skiria karnizas. Antrasis vandens bokšto tarpsnis itin išraiškingas. Jį skaido stačiakampės nišos, kas antroje nišoje buvo arkos formos langas, apie jų buvimą galima spręsti iš nedidelių palangių.

Be to, viršutines stačiakampių nišų dalis puošia įgilinti, laiptuoti dantukų formos elementai, kurie sumūryti iš plytų. Tai visai antro tarpsnio kompozicijai suteikia dar daugiau dinamiškumo. Taip pat itin išraiškingas tarp antrojo ir trečiojo bokšto tarpsnių esantys dekoro elementai, kurie primena nedideles laiptuotas konsoles, kurios rodos optiškai laiko trečiąjį tarpsnį. Pseudo konsoles išskaido virš antrojo tarpsnio nišų esantys po du sugrupuoti, nedideli langeliai. Jie taip pat yra įgilinti. Antrąjį ir trečiąjį tarpsnius skiriantis karnizas – laiptuotas, o jo apačioje tarsi paslėptas grandinėlės formos dekoro elementas.

Trečiasis vandens rezervuaro bokšto tarpsnis – medinis Šiame mediniame tarpsnyje išsiskiria cokolinė dalis, kurios lentos sudėliotos vertikaliai, o aukščiau esančios – horizontaliai. Jas skiria karnizas. Šešiakampio formai pabrėžti kampuose yra suformuotos medinės kolonėlės, kurios skaido šį tarpsnį. Šiame tarpsnyje taip pat yra stačiakampio formos langai, o virš jų, pastogėje, dar mažesni langeliai. Virš langų esanti tarpsnio dalis bei pastogė dekoruota drožiniais. Gegnes iš išorės laiko pakankamai liaunos konsolės. Vandens bokšto stogas dengtas skarda. O patį bokštą vainikuoja stačiakampio formos medinis bokštelis.

Jo stogas tarsi čiukurinio laužyto stogo modifikacija, kuris turi ir lėkį.“ Su geležinkeliu susijusi ne tik mūsų miesto plėtra, bei ir svarbūs istoriniai įvykiai. Geležinkelio stotis su savo pastatais – tarsi gabalėlis iš seniai praėjusių laikų, primenančių miesto kūdikystę. Ne viskas išliko, kai kuriuos statinius ir iš čia nušlavė karas, laikas, nauji planavimo sprendimai, todėl itin svarbu, kad būtų išsaugota bent tiek, kiek yra dabar. ypač šiuo laikmečiu, kai artėjanti geležinkelio modernizacija atneš ir daugiau vibracinių bei kitokių veiksnių. Jų senasis bokštas gali ir nebeatlaikyti...

Andrejaus Tomenko ir Giedrės Streikauskaitės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite