Angle down Atgal

Dizainerė Ugnė Martinaitytė: „Viskas gali turėti daugiau nei vieną funkciją“

Maždaug prieš du dešimtmečius pasaulį užplūdusi blizgučių ir spindesio banga suformavo greito vartojimo kultūrą, kuri bene labiausiai įsitvirtino mados industrijoje. Skaičiuojama, jog kasmet pasaulyje pagaminama apie 80 milijardų naujų drabužių. Dauguma jų per gana trumpą laiką atsiduria sąvartyne, nors galėtų sėkmingai „atgyti“ kitose rankose ar būti perdirbami, o greitosios mados atstovai ir toliau skatina neatsilikti nuo naujausių tendencijų.

Tai lemia, jog tekstilės industrija laikoma viena labiausiai aplinką teršiančių pramonės šakų. Reaguodama į pasaulyje susiklosčiusią situaciją, jaunosios kartos dizainerė Ugnė Martinaitytė diktuoja naujas, socialiai atsakingas tvarios mados tendencijas. Iš Birštono kilusi mergina prisipažįsta, jog minimalizmo principais remiasi ne tik plėtojant prekinį ženklą „OHMY“, bet ir asmeniniame gyvenime.

– Ugne, papasakokite, kada ir kaip susidomėjote mados pasauliu.
– Mada susidomėjau dar vaikystėje… Pamenu, kaip iš žurnalo „Stilius“ karpydavau patikusius modelius ir klijuodavau į savo tendencijų žurnalą. Po kelerių metų pradėjau ir pati bandyti kurti ką nors panašaus į drabužius: eksperimentuodavau su popieriumi, karpymu, audinio dažymo technikomis. O kai man buvo 12 metų, atsirado ir pirmoji kolekcija. Vėliau su klasės drauge kūrėme kartu, dalyvavome jaunųjų dizainerių konkursuose visoje Lietuvoje. Jau tada mums puikiai sekėsi, tad grįždavome dar labiau pasitikinčios savo jėgomis. Visgi, artėjant mokyklos baigimui, norėjosi susikaupti ir ruoštis egzaminams, o svajonė apie mados studijas atrodė nereali. Maniau, kad reikia pasilikti šią veiklą tik kaip pomėgį ir imtis „rimtesnio“ darbo gyvenime. Tada man buvo sunku įsivaizduoti, iš ko pragyvena menininkai, todėl pasirinkau pramonės ir grafikos dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau praėjus pusmečiui, supratau, jog mada – mano pašaukimas, tad perstojau į kostiumo dizaino specialybę ir iki šiol džiaugiuosi šiuo sprendimu.
– Esate prekinio ženklo „OHMY“ įkūrėja, tačiau iki nuosavo verslo tikriausiai reikėjo nueiti ilgą ir vingiuotą kelią: koks jis buvo?
– Dar studijų metais laimėjau galimybę pasirodyti žinomiausiame mados renginyje Lietuvoje – „Mados infekcija“. Šis debiutas suteikė galimybę pristatyti save kaip kūrėją ir gauti pasiūlymų įvairiems projektams, tačiau žinomumo ir patirties dar trūko. Nors planavau toliau siūti drąsias, ryškias ir avangardines kolekcijas, tuomet tokių drabužių reikėjo tik nuomai ar sceniniam įvaizdžiui. Labiau pasidomėjusi klientų poreikiais, nusprendžiau kurti tai, ko žmonėms reikia kas dieną.
Pabaigusi studijas, įsidarbinau įmonėje „Omniteksas“, kurioje kūriau „Pura“ prekių ženklui. Vėliau dirbau dizainere „Audime“, „Julia Janus“, „Savitas stilius“, „Pando moto“ ir kt. Vis dėlto iš galvos niekada neišeidavo noras turėti savo drabužių liniją, kurią plėtojau ir dirbdama su kitais mados ženklais. O kai atėjo laikas, nusprendžiau, jog savo prekinį ženklą jau išauginau ir turiu koncentruotis į jo veiklą. Tačiau neatsisakydavau ir man įdomių projektų, vienas iš jų – teatro kostiumų kūrimas Valstybiniame jaunimo teatre, taip pat bendradarbiavau su mados mokyklos įkūrėju Arnoldu Remeika („Bomberis“), alaus gamintojais „Raudonos plytos“, ledo ritulio komanda „Hockey Punks“ ir kitais.
– Viename interviu minėjote, jog dar mokyklos laikais mėgote eksperimentuoti su savo įvaizdžiu, nevengdavote ir drąsių derinių: kokie buvo tie drąsūs pasirinkimai?
– Man visuomet buvo įdomus subkultūrų gyvenimas, jų išraiška. Dabar pasaulis yra supanašėjęs ir subkultūros po truputį nyksta, tačiau prieš 17–20 metų buvo pats pikas: metalistai, pankai, gotai, hip hoper‘iai, fyfos, marozai… Visi savo grupelėse su savita muzika, stiliumi. Aš taip pat mėgau eksperimentuoti su apranga. Tiesa, nė vienai minėtai subkultūrai nepriklausiau, nes mėgdavau „pasiimti“ tam tikras detales iš skirtingų grupių, bet pankams prijaučiu iki šiol. Man visuomet patiko save išreikšti per drabužius, o kartais mėgau tokiu būdu ir kitus paprovokuoti. Įvaizdis – tai nebyli komunikacija su kitais. Juk pasižiūrėję į žmogų su daugiau auskarų mes priskiriame jį vienai grupei žmonių, su tatuiruotėmis – kitai grupei, su tam tikra šukuosena ar makiažu – dar kitai. O man visą laiką norisi laužyti tas skiriamąsias sienas ir sujungti žmones.
– Visgi dabar jūsų sukurti drabužiai pasižymi minimalizmu, klasikinėmis detalėmis, neryškiomis spalvomis: kaip susiformavo jūsų, kaip dizainerės, braižas?
– Tai atėjo labai natūraliai, o pasikeitimas įvyko manyje. Iš mano aprangos po truputį dingo ryškios spalvos, raštai, „printai“. Sudėjusi visą savo energiją į kūrybą, supratau, kad mano noras šokiruoti ar provokuoti blėsta. Norėjosi koncentruotis į idėją, spręsti socialines problemas, suprasti kliento poreikius. Be to, man buvo svarbu sukurti prekių ženklą, kuris būtų socialiai atsakingas ir veiktų tvarios mados principais. Visa tai atvedė prie pasirinkimų, kurie dabar atsispindi mano kūryboje.
– Ar asmeniniame gyvenime taip pat esate santūri bei remiatės minimalizmo dėsniais?
– Dėl santūrumo nesu tikra, nors daug kas taip galėtų pagalvoti. Nemėgstu daug kalbėti, daugiau klausausi kitų ir tuomet diskutuoju. Visada maniau, kad mane turi pažinti per mano darbus, todėl retai vaikštau į mados renginius ar viešai save pristatinėju. Man smagu, kai pamatau žmogų, apsirengusį mano kurtais drabužiais, o jis net nežino, kaip aš atrodau. Manau, kad tai yra didesnis pripažinimas nei viešos liaupsės.
Gyvenime stengiuosi remtis tais pačiais principais kaip ir versle. Jei galiu išvengti taršos ir rinktis mažiau aplinkai kenksmingas priemones – taip ir darau. Daiktai dėl grožio mano gyvenime sudaro labai mažą vietą. Manau, jog viskas gali turėti daugiau nei vieną funkciją. O, kai aplinka yra neapkrauta, mūsų mintys taip pat yra šviesesnės.
– Nemažai žmonių mano, jog kurti minimalistinius drabužius – daug darbo nereikalaujantis procesas, tačiau žinomi dizaineriai ne kartą yra sakę, jog sukurti ką nors paprasto yra kur kas sudėtingiau nei paleisti į laisvę vaizduotę: kas šiame procese yra sudėtingiausia?
– Pradedant kurti kolekciją aš niekada negalvoju, kad ji turi būti minimalistinė. Mano tikslas – sukurti drabužį, kuris neišeis iš mados nei kitą sezoną, nei dar 5-erius metus. Be to, siekiu, kad apranga nebūtų akivaizdžiai nubrėžianti kliento amžių, veiklą ar gyvenimo būdą. Jei mano kurtais drabužiais gali apsirengti mama ir dukra, man tai jau yra pasiekimas. Netaikau į trumpalaikes tendencijas, skiriu daug dėmesio audiniams, detalėms, lekalams, kurie taupytų audinį, liktų mažiau atraižų, nors ir jas panaudoju pakavimo maišeliams. Stengiuosi kurti modelius, kurie tiktų įvairaus sudėjimo žmonėms, siūlau dydžius nuo XS iki XXL ar individualų siuvimą. Man svarbiausia atitikti visus šiuos sau išsikeltus reikalavimus, o rezultatas gaunasi toks, kaip jūs sakėte, minimalistinis, nes kitoks tikriausiai negalėtų atitikti visų minėtų kriterijų.
Bet koks drabužių kūrybos ar gamybos procesas reikalauja daug darbo, nepriklausomai, ar tai minimalistinė mada, ar vakarinių puošnių suknelių kūrimas. Žmonių skoniai skirtingi, todėl ir prekių ženklų turi būti įvairių. Nenuvertinu tų, kurie gamina tik džemperius, nes jų reikia žmonėms, ir kiekvienam kitokių. Mada apskritai yra labai sunkus verslas, ir tai nėra tik galvojimas: „ką čia gražaus sukūrus“. Nuo idėjos iki pardavimo yra šimtai procesų, kuriuos reikia išmokti ir suvaldyti. Aš nesu tik drabužių dizainerė – dirbu ir su audinių gamintojais, konstruktoriais, siuvyklomis, kitais gamintojais, esu nuolatinė kurjerė. Dirbu su elektronine parduotuve, socialiniais tinklais, pardavimo kanalais, klientais, organizuoju fotosesijas, akcijas, renginius. Jei būtų lengva, daug kas norėtų tokio darbo, bet lieka tie, kurie be to negali.
– Savo vardu esate pristačiusi jau 7 „OHMY“ drabužių kolekcijas. Kiekviena iš jų orientuota ne tik į madą, bet ir socialines problemas: kokią žinutę visuomenei norite perduoti savo kūryba?
– Kiekviena kolekcija perteikiu visuomenei aktualią temą. Nesvarbu, ar tai būtų asmens duomenų apsauga, ar religija, kūno kultas, tvarumas, sužvėrėjimas, ar kultūros vertybės – kiekviena žinute noriu atkreipti žmonių dėmesį į dalykus, kuriems, mano nuomone, trūksta dėmesio. Visi menininkai turi galimybę savo darbu ne tik atliepti poreikį, bet ir formuoti aplinką ar ją informuoti. „OHMY“ prekių ženklas siekia vienyti žmones, suteikti jiems pasitikėjimo savimi, savo kūnu, mylėti save, galvoti apie tvaresnį gyvenimą ir sąmoningai vartoti. Man tai suteikia prasmę kurti toliau, nes pasauliui iš esmės nereikia dar vienos kolekcijos, o drabužių yra prikurta visiems iki gyvenimo galo. Todėl jeigu nematyčiau kitos prasmės šiame versle, jei negalėčiau kurti socialinės vertės – negalėčiau atleisti sau, išleidus į pasaulį dar daugiau produktų.
– Šiuo metu pasaulyje ypač populiari greitoji mada, kaip ją vertinate?
– Turėjau slaptą viltį, kad po COVID-19 pandemijos žmonės pradės atsakingiau pirkti, bet supratau, kad grįžtame į ten pat, kur buvome. Nesuprantu, kodėl žmonės perka drabužį, kuris po dviejų skalbimų atrodo sudėvėtas, kai gali nusipirkti drabužį keletui metų. Finansine prasme, manau, pigiau būtų nusipirkti vieną kokybišką. Visgi impulsyvus pirkimas tikriausiai yra didžiausia problema: pamatai, kokia maža kaina, ir perki, negalvoji, ar tikrai reikia dar vienerių marškinėlių, ir kiek laiko galėsi jais džiaugtis.
Jau ne vienas lietuviškas prekių ženklas kalba apie tvarumą, stengiasi edukuoti savo klientus, bet masių nepasieksime savo žinutėmis, jei jie mūsų negirdi. Svarbu, kad kiekvienas suprastų, jog nuo jo daug kas priklauso. Juk nebūtinai reikia pirkti dizainerių drabužius, galima įsigyti per programėles, kur žmonės parduoda jau nešiotą drabužį. Vis dėlto tikiu, kad žmonės turės pakeisti savo apsipirkimo įpročius, kad kaip nors išgyventų ši planeta.
– Ar tvarios mados kūrėjams sunku konkuruoti su „popsine“ kultūra?
– Žmonių poreikiai keičiasi su laiku. Jei paauglė mergina nori neatsilikti nuo kas mėnesį besikeičiančių tendencijų, jai, žinoma, nebus aktualu tvari mada. O štai, moteris, kuri supranta savo indėlį į aplinką, vargu, ar rinksis trumpalaikę madą. Be abejo ta kova dar tik prasideda, o konkuruoti su tuo, kas šiandien blizga, gražu, madinga – labai sunku.Visgi taip pat, kaip ir plastikiniai šiaudeliai, iš lentynų turėtų dingti ir greitoji mada, bet užtrukti gali dar ilgai.
– Iš savo asmeninės patirties tikriausiai galite pasakyti, ar renkantis drabužius, lietuviams svarbi prekinio ženklo filosofija?
– Visi žmonės yra labai skirtingi, todėl negalėčiau absoliutinti lietuvių ir užsieniečių, nes tai priklauso nuo žmogaus intelekto, sąmoningumo, gyvenimo principų. Ženklo filosofija svarbi tiems, kurie taip gyvena ir kurių filososija sutampa su prekinio ženklo. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog tai mano klientams yra labai svarbu ir aktualu, dažnai sulaukiu jų palaikymo. Yra ir kita dalis klientų, kuri dar tik susipažįsta su šiomis idėjomis. Galbūt pradžioje jie – tik stebėtojai, neišsako savo nuomonės, bet neabejoju, kad jiems tai imponuoja.
– Kaip apskritai vertinate lietuvių įvaizdį?
– Dabar jau sunkiau apibrėžti tautų skirtumus – daug kas nuolat keliauja po pasaulį, dirba keliose šalyse, o ir drabužių parduotuvės visoje Europoje tos pačios. Tačiau per 10 metų lietuviai tikrai labiau susidraugavo su stiliumi, nebijo išsiskirti, atrodo pasaulietiškai. Džiugina, kad jauni žmonės, kuriems svarbu kurti savo įvaizdį, vis dažniau renkasi dėvėtus drabužius, o ne greitosios mados ženklus. Tai rodo, jog ateityje tvarumas bus tik dar reikšmingesnis ir populiaresnis.
– Ar mūsų požiūris į madą stipriai skiriasi nuo kitų pasaulio šalių?
– Lyginant su Skandinavijos ar Vakarų Europos šalimis, lietuviai mėgsta puoštis. Turbūt tai jau mentaliteto ar pasaulėžiūros dalykai. Pavyzdžiui, Skandinavijoje moterys garsiai pasisako už lygias teises, todėl jų aprangoje dominuoja tiesūs, laisvi siluetai, nepabrėžiantys moteriškų kūno formų. Ispanijoje, Portugalijoje daug kas rengiasi patogiai, paprastai, nesimato daug pasaulinių tendencijų. Visgi reikėtų nepamiršti, jog ten klimatas kitoks, dažnai karšta, žmonės gyvena lėčiau. Mes esame tarp Rytų ir Vakarų Europos palikimo. Visad ieškantys kuriai grupei priklausyti, tačiau savo identiteto „kratomės“. Tik paskutiniu metu pasidarė aktualu ieškoti inspiracijų savo šaknyse, tautosakoje.
– Užsiminėte, jog užsienyje žmonės gyvena laisviau, tai atsispindi ir jų aprangoje: ar neplanavote belstis į užsienio rinkas?
– Svarsčiau apie darbą pasaulinio lygio įmonėse užsienyje, tačiau negalėjau paleisti savo svajonės sukurti sėkmingą prekių ženklą. Lietuvoje jau buvo padaryta nemažai įdirbio, todėl nesinorėjo visko mesti ir ieškoti laimės kitur. Džiaugiuosi, kad pasirinkau likti, čia įgijau daug patirties. Išbandyti savo jėgas kitoje šalyje vis dar norėčiau, neatmetu tokios galimybės, bet savo ateitį matau Lietuvoje.
– Ar jau turite kokių nors ateities planų?
– Mėgstu planuoti, todėl planų ir svajonių visada daug. Tikiuosi didinti savo prekių ženklo žinomumą, vystyti įdomius socialinius projektus ir nepritrūkti idėjų.
– Ačiū už pokalbį.

Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite