Angle down Atgal

Dan­giu­kas

Šiltas liepos rytas. Nedidukė kaimo cerkvelė pusiaupilnė liaudies. Dvivėrės šventyklos durys kiaurai atlapos. Jauna moteris išėjo iš cerkvės su metų kūdikiu, kuris visą laiką verkė, ir ėmė vaikštinėti su juo po šventyklos kiemą. Iš vidaus aiškiai girdisi šventyklos choro giesmės, о jam linksmai pritaria žvirblių, zylių, vieversių ir varnėnų choras. Protarpiais pasigirsta skambūs šventiko šūksniai, į kuriuos atsiliepia skardžiabalsė lakštingala, giedanti kažkur už šventyklos prie ežero. Atrodo, kad vyksta dvejos pamaldos: vienos – tėvelio su jo choru šventykloje, kitos – lakštingalos, paukščių šventiko su savuoju paukščių choru gamtos šventykloje.

Iš cerkvės išėjo septynmetis berniūkštis Vladimiras ir аtsisėdo ant mažo suoliuko aikštelėje tiesiai prie durų – čia, iš dešinės ir kairės nuo durų, išdėstyti suoliukai. Iš paskos išėjo jo močiutė Olga ir atsisėdo šalia. Berniukas pasisuko ir pamatė, kaip atlošu ropoja Dievo karvytė. Jis pakišo pirštelį ir ji bemat užropojo jam ant rankos.

– Močiute, žiūrėk – Dievo karvytė, – ištarė.

Senolė tylėdama pažvelgė. Ir ką čia sakysi. Vaikaitį jai atvežė iš miesto dviem savaitėms. Tenai jam ir pasivaikščioti nėra kur. Jis gamtą mato tik savo smartfonuose ir gadžetuose. O čia gamta gyva – pieva, miškas, sodas! Ir dėl to berniuko smalsumui nėra galo.

– Močiute, o tu žinai, jei sugalvosi norą ir po to Dievo karvytė nuskris į viršų, į dangų, noras išsipildys!

– Aš, Volodenka, turiu vieną norą, – pusiaušnibžda prakalbo senelė Olia, – kad mes su tavim dabar eitume į cerkvę, prastovėtume visas pamaldas iki galo vienoje vietoje ir priimtume komuniją tavo angelo – kunigaikščio Vladimiro dienos garbei. Juk tu jau trečią kartą išbėgi.

Vietoj atsakymo Volodia ėmė Dievo karvytei deklamuoti išmoktą posmelį:

Dievo karvyte, skrisk į dangiuką,

Ten tavo vaikeliai valgo kotletuką,

Visiems po vieną, o tau nė vieno.

Ir štai tarsi pagal įsakymą boružėlė ištiesino sparnelius ir pakilo į orą virš aikštelės, po to įskrido pro atviras šventyklos duris. Berniukas stebėdamasis nusekė paskui ją. Jis prasispraudė prie laiptelių, vedančių prie solėjos, paskutinės erdvės prieš altorių, nes Dievo karvytė, padariusi keletą ratų virš besimeldžiančiųjų galvų, po tiesumai nuskrido į altorių ir nutūpė ant Viešpaties stalo, prie kurio stovėjo ir meldėsi tėvelis. Po to ji paropojo prie stalo krašto iš dešinės, šiek tiek pašliaužė per nukarusį apdangalą ir apmirė. O tėvelis, lengvai pasukęs galvą į dešinę, visą tą laiką stebėjo jos judėjimą.

Visas pamaldas Volodia prastovėjo visų priešaky vienoje vietoje, stebėdamas, ką Dievo karvytė darys toliau, bet ji nepajudėjo. Jiedu su močiute Olia priėmė komuniją, pamaldos pasibaigė, tėvelis uždarė altorių. Jie išėjo iš šventyklos ir neskubėdami pasuko namo. Ir štai varduvininkas neišlaikė ir paklausė:

– Močiute, o kodėl Dievo karvytė nuskrido ne į dangiuką, o pas tėvelį ant Viešpaties stalo?

– O nejaugi tu nežinai, kad altorius ir Viešpaties stalas ir yra pats tikriausias „dangiukas“?

Jiedu vis labiau tolo nuo šventyklos, o vaikaitis vis sukiojosi į šventyklos pusę, tikėdamasis, kad Dievo karvytė gal netikėtai sugrįš pas juos ar dar kas nors ten atsitiks.

Olegas Štelmanas

Iš rusų kalbos vertė N. Aleinikova


P. S. Vakar, sausio 7 d., stačiatikiai šventė Kalėdas – kalendoriaus ir laiko skaičiavime Krikščionių ortodoksų bažnyčia remiasi apaštalų laikais vyravusia tradicija. Sausio 7 d. Kalėdas švenčia beveik 12 proc. visų krikščionių.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite