Angle down Atgal

Bokso žvaigždė Gitas Juškevičius – apie bokso pirštines, sportinį azartą, olimpiados stebuklą ir dabartį be „šlovės kampelio“

Lietuvos bokso istorijoje mūsų kraštietis Gitas Juškevičius – pirmo ryškumo žvaigždė. Į tėviškę ne tik išskirtinėmis progomis, tokiomis kaip Rokiškio gimtadienis, grįžtantis Gitas pasiekimų ir nuopelnų nesureikšmina. „Draugai paerzina, sako: „Koks tu boksininkas, juk nosis turi būti sulaužyta.“ Jiems atsakau: „Buvau labai techniškas ir nekišau nosies, kur nereikia“, – linksma nata pradėjome pokalbį su žymiu kraštiečiu, šeštadienį dalyvavusiu miesto jubiliejiniame gimtadienyje.

Kriaušė – tik šaldytuve

Žmogus, bokso ringe kovęsis 250 kartų ir 225 kovas laimėjęs, 7 kartus tapęs Lietuvos čempionu, Baltijos šalių bokso čempionato nugalėtojas, XXV vasaros olimpinių žaidynių Barselonoje dalyvis, bokso ringe per pasaulio čempionatą susikovęs su pasaulinio lygio bokso žvaigžde – ukrainiečiu Vladimiru Kličko. Bokso treneris. „Namuose kriaušės neturiu. Bokso. Vakar šaldytuve mačiau kriaušę“, – šmaikštavo G. Juškevičius ir pridūrė, jog namuose neturi ir „šlovės kampelio“: vietos, kurioje būtų sukrauta jo pasiekimus aprašiusių laikraščių, žurnalų, nuotraukų, medalių, taurių. „Į praeitį nežiūrėkim. Nesureikšminu savo pasiekimų. Kas vertinga, atidaviau sporto istoriją saugantiems“, – sakė kraštietis. Jo karjeros istoriją renka ir Rokiškio kūno kultūros ir sporto centras. Viliasi šalia G. Juškevičiaus biografijos ir karjeros duomenų bei kelių nuotraukų, turėti ir kraštiečio iškovotą bent vieną taurę. Centrui tai labai svarbu, nes G.Juškevičius – pirmasis olimpietis iš Rokiškio, čia gimęs, augęs ir pradėjęs sportininko karjerą.

Trečias kartas nemelavo

Sportininko karjerą G. Juškevičius pradėjo 1978-aisiais. Ji tęsėsi 18 metų. „Kai suėjo 30 metų, sportininko karjera baigėsi. Nusprendžiau – daug metų sunkiai atidirbau, gana. Nors dar kvietė… Iki šiol, kai žiūriu bokso varžybas, kraujas užverda: atrodo, išėjęs į ringą dar duočiau, tą ar aną boksininkas daro negerai, aš daryčiau kitaip“, – iš užvaldžiusio ringo užkrato juokėsi Gitas.

Jis iš bokso pasitraukti bandė tris kartus. Po vienos sunkios treniruotės, dar būdamas paauglys, nusprendė viską baigti. Treneris liepė atiduoti bokso pirštines. „Po kelių dienų atėjau į „tičkinės“ stadioną, stoviu su tom pirštinėm, o aikštėje žaidžia futbolą. Pagalvojau, kaip jiems smagu: treniruotės, varžybos. Baigėsi žaidimas, treneris priėjo ir sako: „Gal pasiliksi?“ Pasilikau. Juokavom, kad eisim vilniečių ir kauniečių mušt. Netrukus mane, aštuntoką, ir dar kelis panašaus amžiaus pasiėmė į Kauną. Rokiškio sporto mokyklos treneris Vilius Buika, kuris manyje boksininką įžvelgė, ir Kaune, kur tuo metu boksininkus treniravo, mums buvo kaip tėtis ir mama. Kai tarnavau sovietų armijoje, manimi visas varžybas „užkišdavo“. Pervargau, mečiau. Mėnesį pailsėjau ir vėl pradėjo ringas traukt. Grįžau. Bet trečias kartas jau nemelavo…“ – pasakojo sportininkas.

Kodėl boksas?

Gitas sako, jog tuo metu, kai pradėjo sportuoti, Rokiškyje nebuvo didelio sporto šakų pasirinkimo. Komandinis žaidimas, pavyzdžiui, futbolas – ne jam, nes vienas negali nulemti rezultato. O bokso ringe už viską atsakai pats. „Sunkus sportas, daug adrenalino. Praloši, dar į nosį gauni, ir kaltinti gali tik save. Treneris Buika, juokas juokais, mus rado, išaugino, padarė perspektyviais sportininkais, sugebėjusiais įveikti vilniečius ir kauniečius. Kiekvienas paauglys turi kažko išmokti, mokėti apsiginti. Pirmas gatvėje ar kieme niekada nepuoliau, bet jei mane puolė, gavo į nosį“, – juokėsi G. Juškevčius ir pridūrė, jog išvesti jį iš kantrybės reikia daug laiko. „Jei išveda, labai pykstu. Bet nesidaužau, atvėstu medituodamas. Iki 50 metų buvau labai sveikas. O po to kažkas… Tai nugarą, tai petį suskausta. Pasirodo, negalavimams pasireikšt laiko reikėjo“, – gyvenimo filosofiją dėstė pašnekovas.

Per sporto karjerą jis priešininkų nebuvo sudaužytas kaip obuolys: „Buvau labai greitas ir techniškas, mokėjau apžaisti priešininkus. Kartą Vokietijoje ringe susilaužiau nykštį, bet varžybas baigiau, laimėjau. Kelis kartus antakis buvo praskeltas. O nosis sveika, kaip jau sakiau, nelaužyta.“

Apie svorį ir akis

G. Juškevičius pasakojo, jog sportinės karjeros metais didžiausia jo problema buvo per mažas svoris. 1985 ar 1986 metais, kai Lietuvoje vyko rimtas bokso turnyras, prieš varžybas treneris V. Buika Gitą nusivedė į Kauno Laisvės alėjoje veikusią valgyklą. Ten sportininkai visada maitindavosi. Abu pasiėmė padėklus ir į juos prisikrovė maisto: dvigubos sriubos, antrųjų patiekalų. „Aš savo suvalgiau, o jis palaukė ir savo maistą man ėmė kišti. Bandžiau atsisakyt, bet jis garsiai rėkė reikalaudamas valgyt. Žmonės žiūri, kas čia toks alkanas… Teko ir trenerio porciją suvalgyt. Rytais prieš varžybas – svėrimas. Stengdavausi vakare daug privalgyt, ryte neidavau į tualetą, pieno ar sulčių litrą išgerdavau, kad pasiekčiau 91 kg 400 g svorį. Maniau, gal treneris iš manęs nori Šociką (Algirdas Šocikas – Lietuvos bokso legenda, vadintas ringo džentelmenu, – aut. past.) padaryt. Į sportinės karjeros pabaigą jau daugiau sverdavau, gal kaulai pasunkėjo, nebeliko svorio problemų, nes pasiekiau 95 kg“, – juokėsi G. Juškevičius. Tokio maisto, kurio jis būtų nemėgęs, nebuvo, nes valgė viską, „išskyrus vinis“.

Reikalų buvo ir dėl regėjimo. Jaunas boksininkas dėl suprastėjusios regos turėjo nešioti akinius. Sportininkų sveikatos patikros buvo griežtos, ir prasta rega galėjo užkirsti kelią į ringą. Bet Gitas rado būdą, kaip patikras apgauti: „Akių testo raides ir jų įrašymo vietą buvau atmintinai išmokęs: Klausia, kokia raidė, atsakau teisingai. Taip ir praslydau per patikras. Esu trumparegis, o ringe priešininkas tau visada prieš nosį, tad dėl matymo problemų neturėjau“, – juokėsi iš regėjimo problemos ir sporto rūšies „suderinamumo“ pašnekovas.

Apie Barseloną, Kličko ir trenerį

Niekada neišdils prisiminimai apie olimpines žaidynes Barselonoje. Gito pasakojimu, tai buvo žodžiais nenusakomas jausmas: garbė pasaulyje atstovauti Lietuvai, neseniai išsivadavusiai iš Sovietų Sąjungos priklausomybės. Jaunam sportininkui šios žaidynės buvo kaip palaima. O ir Vakarų pasaulis atrodė kaip rojus: ne tik nuo pajaustos laisvės, šiltų žmonių santykių, bet ir gausybės prekių, kurios tuo metu Lietuvoje buvo absoliutus deficitas.

Nepamiršta Gitas ir 1993 m. kovos pasaulio čempionate su pasauline bokso garsenybe, ukrainiečiu V. Kličko. Kovėsi jis su vienu brolių, Vladimiru. Šis už lietuvį buvo gerokai aukštesnis, ilgų rankų ir šias savybes puikiai išnaudojo. Įdomi detalė: broliai Vladimiras ir Vitalijus Kličko treniruotis pradėjo Panevėžyje, čia gavo pirmąsias bokso pamokas. „Vladimirui pralošiau. Užvirė sportinis pyktis, kad galėjau geriau, kažką ne taip padariau. Kiekvienas sportininkas į ringą žengia pasirengęs laimėti. Bet teko pripažint, kad Kličko buvo stipresnis“, – pasakojo Gitas.

Šilčiausi prisiminimai – apie trenerį V. Buiką. Jis Gitą, dar paauglį, atvedė į boksą, vėliau pasiėmė į Kauną, kur tuo metu treneris dirbo, ir išaugino iki olimpiečio. „2011 m. gegužę rengėmės finalinėms kovoms A. Šociko vardo turnyre. Statom ringą, skambina Buikos žmona ir sako: „Gitai, Viliaus nebeturim.“ Labai gaila šio talentingo, Lietuvos sportininkus bokso subtilybių išmokiusio trenerio“, – vien tik pagarbos žodžius buvusiam treneriui, mūsų kraštiečiui skyrė G. Juškevičius.

Nenutolo

Baigęs sportininko karjerą G. Juškevičius nuo bokso neatitolo: dirbo bokso treneriu, Lietuvos bokso federacijos generaliniu direktoriumi, Kauno bokso veteranų klubo prezidentu. „Mūsų ratas ir dabar likęs, bendraujame, susitinkame, kviečia Lietuvos olimpinis komitetas. Labai apsidžiaugiau, kad Rokiškio kūno kultūros ir sporto centro direktorius Augutis Kriukelis pakvietė į miesto jubiliejų. Į gimtąjį kraštą iš Kauno parvykstu nedažnai, kelis kartus per metus, aplankau tėvus, gimines, pas kai kuriuos užsukti nesuspėju. Vyresnės kartos žmonės mane dar pažįsta, prisimena mano pasiekimus, o jauni, manau, nežino, kas tas Gitas Juškevičius“, – svarstė pirmasis Rokiškio olimpietis. Su žmona Gitana jis užaugino dvi dukras ir sūnų, bet vaikai tėvo pėdomis nepasekė. „Pradmenų, kad galėtų apsiginti, išmokiau, bet ne bokso ringe“, – sakė G. Juškevičius.

Faktai

  • Boksininkas (sunkiojo svorio kategorijoje), treneris. Buvęs olimpietis, su Lietuvos rinktine dalyvavęs 1992 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Barselonoje (Ispanija).
  • Treniruotis pradėjo 1978 Rokiškyje. Pirmasis treneris V. Buika.
  • 1984 suteiktas SSRS sporto meistro vardas. 1985–1986 m. mokėsi Kūno kultūros institute. Dirbo sporto instruktoriumi. 1992–1993 m. boksavosi Šverino (Vokietija) klube. Nuo 1997 m. – nacionalinės kategorijos teisėjas.
  • Ringe kovėsi 250 kartų, laimėjo 225 kovas. SSRS jaunių (1983 m.) ir jaunimo (1984 m.) čempionatuose iškovojo antrąsias vietas. Europos jaunimo čempionate (1984 m., Tamperė, Suomija) – trečioji vieta, Draugystės turnyre (1984 m., Pchenjanas, Šiaurės Korėja) – pirmoji.
  • Lietuvos čempionu tapo 7 kartus (1985–1996). Baltijos šalių (1990 m., Tamperė, Suomija) vyrų bokso čempionas.
  • XXV vasaros olimpinėse žaidynėse (1992 m., Barselona, Ispanija) užėmė 5–8 vietas (svorio kategorija per 91 kg, 18 dalyvių).
  • 1993 pasaulio bokso čempionate Berlyne (Vokietija) bokso ringe grūmėsi su ukrainiečiu Vladimiru Kličko.

Projektą iš dalies remia

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite