Angle down Atgal

Globaliame pasaulyje Berlynas tiek pat „už kampo“, kiek ir Šiauliai

Beveik tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis šveicaras, literatūros vertėjas Markus Roduneris matė, kaip augo mūsų valstybė, Šiauliai, literatūra ir visuomenė. Tautų literatūrinę draugystę per vertimus skiepijantis pašnekovas sako, kad šiuolaikinį žmogų sprausti į vienos ar kitos šalies rėmus negalima ir neįmanoma. Pasikalbėjome Šiaulių knygų mugėje apie bendradarbiavimą su Rimantu Kmita, lietuvių ir žemaičių kalbos ypatumus ir gyvenimą Lietuvoje, bandant atsakyti į klausimą – lietuvis jis ar šveicaras?

Lietuvis ar šveicaras?

Pašnekovas pasakoja, kad į Lietuvą iš Šveicarijos atvyko 1992 m., kai Lietuva dar tik vadavosi iš sovietų okupacijos. „Tai buvo net ne vystymasis, bet sprogimas, tam tikra prasme“, – juokiasi Markus.

Šiauliuose ir kituose miestuose daug laiko, beveik tiek pat kaip Šveicarijoje ar Vokietijoje praleidęs Markus Roduneris sako, kad jam labai sunku save įsprausti į kažkokius rėmus.

„Šiuolaikiniam žmogui pasakyti, kad jis lietuvis ar kitos tautybės, labai sunku. Manau, kad kažkuria dalimi esu lietuvis, kažkuria – šveicaras. Dažniausiai savęs neklausiu, kuri dalis yra kuri“, – teigia pašnekovas.

„Mano jauniausioji dukra šešiolikos, matau, kaip jaunimas bendrauja, jų požiūris nesiskiria nuo bet kurio Europoje gyvenančio. Lietuviai, italai, bet tuo pačiu jie priklauso europiniam, jei ne pasauliniam jaunimui“, – įsitikinęs Markus.

„Nežinau, ar čia mano požiūris iš išorės, kai tiek metų čia gyvenu. Jeigu tie žmonės, kurie po dvidešimties metų mažiau bendrauja su lietuviais, nėra įvaldę lietuvių kalbos, jie lieka išorėje. Man tai būtų nepatogu. Kažkada tam tikra prasme turi save identifikuoti su vietove, kur gyveni. Kartais matau, kad kažką kitaip suprantu. Bet tai normalu. Pritapti nereiškia asimiliuotis“, – sako pašnekovas.

„Neįsivaizduočiau, kaip tiek metų čia gyvendamas visai nebūčiau pritapęs, man tai būtų negeras jausmas. Nemanau, kad lietuviai yra atstumiantys, kad apsunkina kelią pritapti. Būna, kad mažai bendrauja, šaltokos tautos. (Juokiasi, – aut. pastaba.) Bet viena yra, kai sėdi su kažkokia grupe žmonių, ir tu esi atvykęs laikinai, jie tarpusavyje šnekės su tavimi angliškai pusvalandį, valandą. Po to pavargs ir bendraus tarpusavyje gimtąja kalba. Jeigu tu jos nemokėsi ir esi atvykęs ilgam, čia jausiesi kaip svečias“, – teigia Markus.

Į Lietuvą atvykęs tuo laiku, kai dar buvo uždaros sienos ir daugelis prisiminė sovietų ribojimus, geležinę uždangą, kelionės lėktuvu kainavo milžiniškus pinigus, Markus sako, kad dabar viskas paprasčiau. Iš Vilniaus nukeliauti į Vokietiją dabar beveik pigiau nei į Šiaulius.

„Skrisiu netrukus į Vokietiją, bilietas kainavo 5 eurus. Ir prieš pandemiją panašiai būdavo. Berlynas yra tiek pat už kampo, kiek ir Šiauliai“, – dabartinį gyvenimą apibūdina pašenkovas.

Jaunimui reikia žinomų vardų

Markus Roduneris daug metų praleido Šiauliuose. Čia rengė tarptautinį literatūros festivalį „Po Šiaurės Lietuvos dangumi“, kuriame susiburdavo lietuvių ir įvairių šalių užsienio autoriai, jų tekstai būdavo verčiami ir skaitomi gyvai abiem kalbomis, savotiškai įgyvendinant įvairių šalių autorių dialogą tiek tarpusavyje, tiek su skaitytojais. Markus taip pat keletą metų dėstė Šiaulių universitete.

„Gaila universiteto, kuris pats sau padarė meškos paslaugą, išstumdamas vardą turinčius dėstytojus. Mažesniam miestui reikia labai pasistengti, kad pritrauktų jaunimą. Vilnius, Amsterdamas, Londonas – ten visi važiuoja studijuoti, tai savaime suprantama, visi mes ieškome, kur geriau. Neturint žinomų profesorių, sudėtinga pritraukti jaunimą. Rezultatą matome. Manau, šansas išlikti buvo, bet juo nepasinaudota“, – mano Markus.

– Universitetas, akademinė bendruomenė yra gyvybę palaikantis pulsas, ar ne?, – klausiame pašnekovo.

– Kiekvienam miestui taip yra. Visur susirenka intelektualų, kūrybingų žmonių bendruomenė, bet mažesniame mieste reikia ją labai puoselėti. Dideliame mieste kitaip, visi traukia į sostinę. Kai verčiu rašytojų kūrinius, daug autorių vilniečiai. Yra dar kauniečių. Bet kad būtų tokių reikšmingų autorių kaip Rimantas Kmita, kurie būtų iš Šiaulių ir dar gyventų ten, neprisimenu. Nežinau, ar miestas gali dėl to ką padaryti, – samprotauja Markus.

Prakalbino šnekamąja kalba

Kartu su rašytoju Rimantu Kmita vertėjas Markus Roduneris bendradarbiauja jau daugiau nei dešimt metų. Bendrai abu į šiaulietišką šnektą išvertė šveicarų autoriaus Pedro Lenzo romaną „Čia aš varatarius“ (2010 m., Saulės delta), pagal kurią vėliau sukurtas ir spektaklis (rež. Antanas Gluskinas). Vėliau Markus pastangomis į vokiečių šnekamąją kalbą išverstas Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikos“.

„Šveicarų leidėjas leidžia ir lietuvių knygų vertimus. Jis iš to paties miestelio kilęs, tad norėjo padėti knygai rasti kelią. Lietuvių kalba man nėra gimtoji, tad negaliu lietuvių skaitytojui pasiūlyti galutinio vertimo, reikia gero redaktoriaus. Bet šios knygos atveju, ten labai daug šnekamosios kalbos ir kilo klausimas, kaip autentiškai tai perteikti. Buvo taip, kad Pedro Lenzas atvažiavo į Lietuvą kaip poetas ir Rimantas buvo jo poeziją vertęs. Pasikalbėjome. Jis dar ilgai mąstė, kad gal versti į šnekamąją bendrinę. Bet kokia yra šnekamoji bendrinė? (Juokiasi, – aut. pastaba.) Juk kiekviename mieste šnekama vis kitaip. Toji dešimto dešimtmečio Šiaulių šnekta Rimantui yra kaip gimtoji“, – pasakoja Markus.

– Verčiant labai svarbu pajusti kiekvieno žodžio, reiškinio, posakio skonį. Bendrinėje kalboje išlaviruoji, bet ne šnekamojoje. Daugelis galvoja, kad versti labai lengva. Ne. (Juokiasi, – aut. pastaba.) Jei nesi vartojęs vieno ar kito slengo, gali labai greitai apsijuokti. Kai verčiau „Pietinio kronikas“, stengiausi perteikti to laikmečio šnekamąją vokiečių kalbą, kokia buvo vartojama tarp jaunimo, repo dainose, „Viva“ muzikiniame kanale. Tai buvo beveik mano jaunystės laikai. Dabar jaunimas Vokietijoje taip nešneka, jaunimo žargono žodynai ten leidžiami kas penkerius metus, jis taip greitai keičiasi. Penkiolikmečiui dvidešimtmetis yra jau senis, o trisdešimtmetis jau turėtų būti miręs. (Juokiasi, – aut. pastaba.) Jei bandai vartoti slengą, kurio nesi girdėjęs ar vartojęs, vaidini paauglį.

– Atrodo keistai?

– Atrodo labai keistai. Dėl to visiškai atsisakyčiau versti dabartinio jaunimo slengu parašytą knygą. Turėtų versti tas, kas aktyviai vartoja tą kalbą.

Daug dėmesio kalboms

Markus Roduneris daug dėmesio skiria kalbai, ypač mažų bendruomenių, regionų kalboms, dialektams. Su pašnekovu aptarėme ir žemaičių požiūrį į savo kalbą. Kalbininkai ilgą laiką laikėsi požiūrio, kad žemaičių kalba yra tarmė, nors patys žemaičiai, iš dalies ir Markus, mano, kad tai vis dėlto yra kalba, kitokia nei lietuvių. Tad pasiteiravau, kaip saviraiška per kalbą yra svarbi lietuviams ir žemaičiams.

„Žemaičiai savo tapatybę išreiškia per kalbą. Šveicarams panašiai. Jie rašo bendrine vokiečių kalba, kuria niekas nekalba. Bet ten tokia nusistovėjusi tvarka. Manau, kad ir žemaičiai ne visais atvejais parašys žemaitiškai. Priklauso, apie ką jie rašo. Jeigu norėtų kas parašyti tokio tipo romaną, kaip „Čia aš varatarius“, žemaitis turėtų parašyti žemaitiškai. Romanas pilnas dialogų, būtų juokinga rašyti bendrine kalba, juk žmonės taip nešneka“, – juokdamasis pastebi Markus.

Ir tada pokalbis pasisuka kalbos išsaugojimo linkme. Markus pastebi, kad daug jo dukros bendraamžių tarpusavyje bendrauja ne lietuviškai, bet angliškai. Tačiau, mano pašnekovas, absoliučiais draudimais pasiekti kalbos išsaugojimo nepavyks. Žmogus iš prigimties priešinasi draudimams, ieško laisvės.

„Ne rėkaujant, ne badant pirštu reikia rasti sprendimą, reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl taip vyksta. Gal po kažkiek metų čia bus dvi, trys valstybinės kalbos, kaip yra kitose šalyse. Nemanau, kad tai kenkia. Bet reikia jausti, kurioje situacijoje kuria kalba kalbėti ir reikia gerai kalbėti. Jeigu angliškai ir lietuviškai kalbėsi pusėtinai, nei tas, nei tas nėra gerai. Mano tėvas, paprastas šveicarų ūkininkas be jokios problemos balse juokauja, kad anksčiau ar vėliau visi angliškai kalbės. Bet jeigu tai natūrali eiga, tie, kuriems tai nepatinka, turėtų labiau pasistengti, kad taip neatsitiktų. Draudimu nieko nepasieksi. Žmogus yra linkęs gyventi savaip, nesileisti kažkieno nurodomas. Juk ir Berlyno sieną statė, nes žmonės bėgo iš to darbininkų ir ūkininkų rojaus į supuvusius vakarus. (Juokiasi, – aut. pastaba.) Bet bėgo, nes jiems kažkas viską draudė“, – pastebi pašnekovas.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite