Angle down Atgal

Bend­ruo­menė­je pi­lių sta­ty­ti ne­rei­kia

Šiau­lių jėzuitų mo­kyk­los di­rek­torė Giedrė Stat­kutė pri­si­me­na vai­kystė­je ap­lan­kytą sto­vyklą – de­šimt jo­je pra­leistų dienų bu­vo tik­ra kan­kynė. „Grįžda­ma na­mo, gal­vo­jau: kai užaug­siu, or­ga­ni­zuo­siu vai­kams to­kias sto­vyk­las, iš ku­rių jie ne­norės iš­va­žiuo­ti“, – sa­ko ji. Sau duotą pa­žadą G. Stat­kutė iš­tesė­jo, o pra­dėju­si dirb­ti Šiau­lių jėzuitų mo­kyk­lo­je, pri­ėmė mo­kyk­los steigė­jo pa­tikėtą ig­na­ciš­kos pe­da­go­gi­kos pa­ra­digmą ir su ko­man­da ne­pa­liau­ja­mai ku­ria to­kią ug­dy­mo įstaigą, į ku­rią vai­kai kas rytą norėtų su­grįžti.

Bet staiga ima ir nebesugrįžta... Koks jausmas dirbti mokykloje, kurioje negirdėti vaikų klegesio?

– Turiu sąmoningą apsisprendimą: kiekvieną rytą, atėjusi į mokyklą, aplankau klases, pamatau mokytojus, vaikus. Dabar ateinu ir tuščia. Nieko nėra. Suprantu, kad šiuo metu taip reikia, bet trūksta žvilgsnio, prisilietimo, paties vaikų buvimo. Per atostogas mokykla irgi ištuštėja, bet tuomet gyvename laukimo nuotaika – ruošiamės ir vėl susitikti. O dabar štilis, tuštuma ir daugiau nežinojimo. Atrodo, kad kažkas išimta, žiojėja skylė. Laimė, yra technologijos, per kurias galime pamatyti vaikų akis, išgirsti jų balsus, paklausti – o kaip tu gyveni?

Kaip sekėsi susidraugauti su tomis technologijomis? Juk nuotolinio mokymo patirties Šiaulių jėzuitų mokykloje neturėjote.

– Buvo sunku, buvo didžiulis nuovargis. Bet mes daug kalbėjomės ir tai labai padėjo. Nuotolinio mokymo pradžiai aktyviai ruošėmės savaitę ir jau antrąją mokslų dieną su mokytojais turėjome labai intensyvią diskusiją. Kalbėjome ilgai, vėl ir vėl sugrįždami prie to paties, darėme pakeitimų ir rytojus išaušo lengvesnis. Ir taip kaskart. Krizinėse situacijose labai svarbu atliepti vieniems kitus.

Džiaugiuosi, kad nuotoliniam mokymui pasirinkome „Microsoft Teams“ platformą. Tai buvo geriausias žingsnis, kokį galėjome žengti, nes viskas yra vienoje vietoje. Nuotolinio mokymo turinį perteikiame trimis būdais: mokytojai vaikams sukelia jų pačių sukurtą aiškinamąją vaizdo medžiagą, ją peržiūrėję, vaikai atlieka užduotis savarankiškai, vėliau prasideda virtualūs susitikimai. Tokį mokymo principą rinkomės tam, kad skirtingų gebėjimų vaikai turėtų skirtingus šaltinius informacijai įsisavinti: jie žiūri vaizdo medžiagą, dirba savarankiškai su vadovėliais ir pratybų sąsiuviniais, aiškinasi su mokytoju klasėje, o jei reikia, yra skiriamas laikas individualiai konsultacijai.

Dar labai svarbu tai, kad mes išlaikome dienos ritmą. Pamokos mokykloje prasidėdavo pusę devynių – dabar tokiu laiku vaikus sukviečiame į „Ryto aušrą“. Tai reiškia dienos pradžią. Po to prasideda ugdomosios veiklos, kurios vyksta maždaug iki tol, kol baigdavosi pamokos mokykloje. Akcentavome ir ekraninę kultūrą. Prieš ekraną vaikus kviečiame sėdėti ne ką tik išlipus iš lovos ir su pižama, o nusiprausus, susitvarkius, papusryčiavus. Yra mokinukų, kurie mokosi su uniforminiais polo marškinėliais.

„Laimė, yra technologijos, per kurias galime pamatyti vaikų akis, išgirsti jų balsus, paklausti – o kaip tu gyveni?" – sa­ko G. Stat­kutė. (Šiau­lių jėzuitų mo­kyk­los ar­chy­vo nuo­tr.)
„Laimė, yra technologijos, per kurias galime pamatyti vaikų akis, išgirsti jų balsus, paklausti – o kaip tu gyveni?" – sa­ko G. Stat­kutė. (Šiau­lių jėzuitų mo­kyk­los ar­chy­vo nuo­tr.)

Skamba griežtai…

– Prisipažinsiu: iš pradžių net mes patys galvojome, kad galbūt perspaudėme ir į viską žiūrime per daug rimtai. Tačiau pasitvirtino teorija, kad ribos, aiškumas suteikia vaikams saugumo ir ramybės jausmą. Tėveliams – taip pat (juokiasi). Tiesa, turime šiek tiek laisvesnius penktadienius. Gyvoje mokykloje būdavo linksmieji penktadieniai, dabar – penktadieniai „be online“, tačiau su užduotimis, kurias vaikai atlieka ir už jas atsiskaito.

Ar toks mokymo modelis tęsis ir toliau, negaliu pasakyti. Bendraujame su tėvais virtualiuose susirinkimuose, prašome užpildyti anketas. Esu jiems labai dėkinga, kad atliepia, kad pasakoja, kaip jaučiasi vaikai, mokydamiesi namuose. Jei ne jie, šiuo metu tos svarbios informacijos mes tiesiog neturėtumėme ir koreguoti ugdymo procesą galėtume, turėdami tik vienpusę informaciją.

Ne vienas mokyklos vadovas yra sakęs, kad krizinė situacija išryškino mokyklų bendruomeniškumą – vyksta kur kas artimesnis dialogas tarp administracijos, mokytojų, tėvų ir netgi vaikų. Kas jums apskritai yra mokyklos bendruomenė?

– Mokyklos steigėjų tėvų jėzuitų esame įpareigoti kurti aukštas aspiracijas turinčią bendruomenę (MAGIS). Sistemingai keliaujame link to, kad mūsų mokykla būtų plokščia organizacija, kad kiekvienas mokyklos bendruomenės narys, žinodamas savo atsakomybes, pareigas ir teises, suprastų, jog stovime ant tos pačios žemės ir įgyvendiname tą pačią misiją. Siekiame, kad mokykla, kaip organizacija, būtų suvokiama ne kaip pilis su bokštais, kur vienas bokštelis – pono Dievo, kitas – mokyklos steigėjų, trečias – kapeliono, ketvirtas – direktoriaus, pavaduotojų ir taip toliau žemyn, bet kaip miestelis, kuriame kiekvienas turime savo namelį. Ir tie nameliai stovi šalia vienas kito. Puoselėdami, gerbdami vienas kito namelius, turtiname ir puošiame visą miestelį – savo bendruomenę. Ir tai darome, žinodami kodėl – didesnei Dievo garbei ir artimo meilei. Galbūt kai kam tokia bendruomenė atrodo utopinė, bet aš ja tikiu.

„Buvo sunku, buvo didžiulis nuovargis. Bet mes daug kalbėjomės ir tai labai padėjo. Krizinėse situacijose labai svarbu atliepti vieniems kitus", – apie mokyklos kolektyvą suartinusius iššūkius kalba G. Statkutė.
„Buvo sunku, buvo didžiulis nuovargis. Bet mes daug kalbėjomės ir tai labai padėjo. Krizinėse situacijose labai svarbu atliepti vieniems kitus", – apie mokyklos kolektyvą suartinusius iššūkius kalba G. Statkutė.

Kokie pavyzdžiai įkvepia tokią bendruomenę kurti?

– Vienas pavyzdžių – labai asmeninė patirtis apie mūsų kolektyvą. Vieną minėtiną dieną manęs nebuvo mokykloje. Į telefoną atėjo žinutė – Giedre, jeigu gali, sugrįžk, tavęs laukiame. Negalėjau, parašiau, kad parvažiuosiu už valandos ar kelių. Grįžtu – jau turėjome terasą, kurioje dabar su tavimi sėdime, – ir matau, kad čia buvo valgomas vienas mano mėgstamiausių tortų. Iš jo belikęs tik viduriukas su didele saldžia aviete ir įsmeigta vėliavėle su sveikinimu, o šalia pastatytas puodelis kavai. Visi, jau paskanavę torto, dirba savo įprastus darbus. Štai tokie yra mūsų žmonės. Dėmesingi, atsakingi, savarankiški, žinantys savo vertę: manęs tuo metu nebuvo, bet buvo kiti – lygiai tokie pat svarbūs mūsų atliekamoje misijoje.

Kitas momentas – tėveliai. Mokykloje turime teritoriją, kuriai vis dar reikia labai daug rankų, todėl pavasarį arba rudenį organizuojame talkas. Vieną kartą sukvietėme tėčius, nes buvo reikalinga vyriška jėga. Prašėme, kad iš klasės ateitų bent vienas tėvelis, o jų prisirinko tiek daug… Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie greitai sutrinka, bet tada jau nebežinojau, ką daryti. Matydami, kad mano akys didelės, tėčiai tik klausė ir dirbo. Reikia sutvarkyti žolyną? Gerai. Reikia nugenėti šakas? Irgi gerai. Mūsų tėvai ambicingi, žinantys, kokio ugdymo nori, bet kartu jie yra atliepiantys, būnantys šalia.

O vaikai – jie mūsų darbų indikatorius. Kartą vaikų chorelis giedojo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje Šaulių šimtmečio minėjimo šv. Mišiose. Ten buvo ir miesto meras. Po visko viena mūsų mergaitė priėjo prie mero ir sako – eime, aš noriu jums parodyti savo klasę, draugus, supažindinti su mokytoja. Paėmė jį už rankos ir parsivedė į mokyklą. Kai man papasakojo šią istoriją, nepatikėjau. Galvojau, gal pačiam merui buvo smalsu. Paskui paklausiau tos mergaitės – tikrai buvo būtent taip. Tai štai – mes auginame laisvus vaikus. Ir mūsų mokykloje jiems, matyt, tikrai gera, saugu – kitaip jie žmonių čia nesikviestų.

Jūsų mokyklos bendruomenė ypatinga dar ir tuo, kad turi savo kapelioną.

– Mūsų kapelionas kun. Stasys Kazėnas SJ yra tas, kuris su rožiniu rankoje suka ratus aplink mokyklą. Jis nepaliaujamai meldžiasi už mokyklą ir mums padeda darbuotis su vaikais dvasinio ugdymo srityje. Tėvams dažnai sakau, kad yra didžiulė dovana turėti žmogų, kuris meldžiasi už mūsų vaikus, meldžiasi, kai mes užmirštame, patingime arba Dievo buvimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Mes, kaip bendruomenė, gauname labai daug dovanų visomis prasmėmis ir tikiu, kad t. Stasio malda yra už viso to.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite