Angle down Atgal

Aukštosios virtuvės šedevrų fone pokalbiai apie įveiktą vėžį bei ateities planus

Spalio 4 d. Pasvalyje vyko neregėtas negirdėtas dalykas – degustacinė vakarienė su žymiuoju virtuvės virtuozu Ruslanu Puskepaniu.

Penktadienį garsiojo Gordono Ramzio mokinys į Pasvalio kultūros centre įsikūrusią „PKC cafe“ kavinę pakvietė rėmėjus, o šeštadienį nepaprastu maistu mėgavosi visi norintys. Tiksliau tie, kurie suskubo rezervuoti vietas. Tiesą pasakius, galimybė paragauti aukštosios virtuvės šedevrų sukėlė tikrą ažiotažą – norinčiųjų buvo tiek daug, jog teko skelbti papildomą degustaciją, kuri vyko praeitą šeštadienį. Į ją, beje, taip pat netilpo visi norintys.

Vakarienės kaina – 20 eurų. Visi surinkti pinigai bus skirti organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globojamam Žilpamūšio vaikų dienos centrui.

Vakarą vedė bei su svečiais bendravo šioje organizacijoje dirbanti, iš įvairių televizijos projektų pažįstama Daiva Tamošiūnaitė-Budrė bei Pasvalio kultūros centro Saločių skyriaus administratorė Andrėja Gričiutė. Svečius aptarnavo darni „PKC cafe“ komanda, o suktis aplink puodus Ruslanui padėjo jo senas bičiulis, virtuvės šefas, su kuriuo kartu dirbo Islandijoje, Jonas Skomskis.

Vakarą filmavo ir LNK kanalu parodys televizijos laidos „Nuo iki…“ komanda.

„Šiuo vakaru norėjau parodyti, jog duodamas kitam, gauni gerokai daugiau,“ – tikina Ruslanas. Šalia virtuvės šefo – organizacijos „Gelbėkite vaikus“ ambasadorė Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Alvydo Janusevičiaus nuotrauka.
„Šiuo vakaru norėjau parodyti, jog duodamas kitam, gauni gerokai daugiau,“ – tikina Ruslanas. Šalia virtuvės šefo – organizacijos „Gelbėkite vaikus“ ambasadorė Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Alvydo Janusevičiaus nuotrauka.

Beje, reportažą apie Ruslaną Puskepanį šiomis dienomis filmavo bei jį kalbino Lietuvoje viešėję amerikietiško maisto gamybai skirto televizijos kanalo „Food Network“ bei žurnalo „Bon Appetit“ žurnalistai.

Apie ragautą maistą pakalbėsiu vėliau. Dabar jūsų dėmesiui – trumpas pokalbis su Ruslanu.

– Žinau, kad šios degustacinės vakarienės idėja kilo beveik prieš metus. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Prieš metus feisbuke esančioje Pasvalio grupėje užvirė diskusija, ko trūksta mūsų miestui. Daug kas rašė, kad esą nėra gerų aukštos klasės restoranų, kuriuose būtų galima skaniai pavalgyti ir smagiai praleisti laiką. Aš tada parašiau, kad jūs patys nežinote, ko norite. Aš taip pat norėčiau, kad Pasvalyje būtų kavinė, kurioje jau septintą valandą ryto būtų patiekiami švieži kepiniai ir kava. Norėčiau, kad būtų penkių žvaigždučių viešbutis ir „Michelin“ žvaigždę turintis restoranas. Tačiau žmonės pervertina savo svajones. Aukšto lygio restoranas – tai ne tik kokybiškas maistas, bet ir atmosfera, personalas, tam tikras svečių aprangos kodas. Tai kainuoja… Ir tuomet kilo mintis parodyti pasvaliečiams, kaip atrodo aukštoji virtuvė. Taip gimė degustacinio vakaro idėja.

– Tavo žinomumas, ryšiai, statusas gali atverti bet kurias duris. Kodėl ne Vilnius, Kaunas, o Pasvalys?

– Pirmiausia, tai labdaringi vakarai ir visos jų metu surinktos lėšos bus skirtos mūsų krašto vaikams. Ir čia esmė ne tik padėti, bet ir išmokyti žmones gerumo. Parodyti, jog, duodamas kitam, gauni gerokai daugiau. Kita vertus, žmonės keičiasi. Jie atranda maisto estetiką, jo vartojimo kultūrą. Tai – edukacija pasvaliečiams. Kartu norėjau iš kitų miestų pakviestiems svečiams parodyti, koks jaukus ir gražus yra Pasvalys.

– Ruošeisi daugiau nei pusmetį. Žinau, kad per tą laiką teko išspręsti ne tik daug organizacinių klausimų, bet patirti akistatą su mirtina liga.

– Vieną dieną darbe įsipjoviau piršto pagalvėlę. Pradėjo bėgti kraujas. Bėga valandą, pusantros… Pasidarė neramu. Kolegos nuvežė į ligoninę. Aiškinu daktarei, kad man nekreša kraujas. Ji sako – suprantu, tačiau taip neturi būti. Padarė kraujo tyrimą. Kitą dieną – skambutis, kviečia atvažiuot. Dar vienas tyrimas. Rezultatai – baisūs. Siunčia pas hematologą. Guldo ligoninėn, pilnas kraujo tyrimas, biopsija… Po paros – dar vienas skambutis – atvažiuokit aptarti tyrimų rezultatų… Atvažiuoju. Pakviečia atsisėsti ir pradeda kalbėti. Vienas po kito liejasi angliški medicinos terminai, juos suprantu tik kas antrą… Mieloleukemija… Mano klausimas vienas: „Kiek man liko laiko?..“ Sako – tavo sprendimas: nesigydai – du mėnesiai, gydaisi – gyvensi… Ir ratas pradeda suktis… Pirma chemoterapija baigiasi nevaldomu vėmimu. Viskas neskanu, nieko negaliu valgyti, sukasi galva, bloga.

Po antros chemoterapijos prasideda vidinis kraujavimas. Man sukeliama dirbtinė koma. Mane savaitei „atjungė“. Tarsi kas būtų paspaudę nematomą mygtuką…

Medikai nustatė, kad įprastos chemoterapijos mano organizmas netoleruoja, todėl priimamas sprendimas gydyti chemoterapinėmis tabletėmis ir priešvėžiniais vaistais. Juos organizmas priėmė, nebuvo jokios atmetimo reakcijos, tik nieko negalėjau valgyti – viskas buvo beviltiškai neskanu…

– Kitas, išgirdęs tokią diagnozę, „sustabdytų arklius“. Bet ne tu…

– Sustabdžiau. Kiek priklauso, buvau ligoninėje (juokiasi). Tiesa, kai tik pasidarė šiek tiek geriau, pradėjau, dideliam daktarų liūdesiui, veržtis namo, į darbą. Minčių buvo visokių. Apėmė depresija, nuo kurios išsivaduoti padėjo tas pats darbas. Kai dirbi, neturi laiko galvoti apie mirtį. Jei ne darbas – būčiau išprotėjęs. Pasitaikius progai važiuodavau į savo restoraną. Nors man buvo atostogos ir savininkė su šluota varė namo į lovą, aš, niekam nematant, nusliūkindavau į virtuvę… Buvo baisiai smalsu, ką veikia virėjai…

– Tačiau bėdos tuo nesibaigė…

– Vieną naktį pajutau milžiniškus skausmus. Tokių nelinkėčiau niekam. Negalėjau nei gulėti, nei stovėti. Nuvežė į ligoninę. Skausmas nurimo tik po trečios morfino dozės… Padarė rentgeną – inkstuose akmenys. Vėliau paaiškėjo, jog tai ne akmenys, o… auglys. Operacija truko pusvalandį. Penkiolika minučių operavo, dar penkiolika atsigavinėjau. Atsibudau. Man liepia nejudėti, saugotis, gulėti. Bet man nepatinka palatos, nėra ten ką veikti. Pabėgau namo… (juokiasi) Šiandien jaučiuosi puikiai. Blogų žmonių į dangų greitai neima… (kvatojasi)

– Kiek laiko dar būsi Lietuvoje?

– Iki lapkričio 15 dienos, kol bus tvarkoma viza. Tada grįžtu Amerikon, kur Jutos valstijoje slidinėjimo kurorte esančiame restorane atstovausiu Gordonui Ramziui.

– Ne vienas mūsų skaitytojas, ko gero, jau ne kartą skaitydamas apie tave pagalvojo, „kokio velnio jis čia grįžta? Juk ten darbas, karjera, pinigai…“

– Daug kartų esu sakęs – savo krašto niekada nepamiršiu ir kiek galėdamas padėsiu. Šie degustaciniai vakarai skirti vaikų centrams. Mano globojamai Lėvens mokyklai planuoju padovanoti keraminę „Kamado Bono“ kepsninę bei restoraninę įrangą, kad mokytųsi gaminti ir bendrauti gamindami. Prieš akis – trečiasis „Trispalvis vakaras“ Lėvens mokykloje. Amerikoje jau lagaminus kraunasi muzikinė grupė, kuri koncertuos šiame renginyje… Visų planų ir paslapčių dabar nenoriu išduoti – vėliau nebebus įdomu… Bet kokiu atveju, greitai pasimatysime vėl! Kam man to reikia? O kodėl ne? Galite manęs nekęsti, bet aš tiesiog toks esu.

Skonių simfonija

O dabar pakalbėkime apie maistą. Degustacijos dalyviams buvo patiekti penki patiekalai.

Žalių žirnelių sriubą su kiaušiniu marškinėliuose ir rikota.
Žalių žirnelių sriubą su kiaušiniu marškinėliuose ir rikota.

Pirmiausia svečiai ragavo šaltą žalių žirnelių sriubą su kiaušiniu marškinėliuose ir rikota. Kaip sakė Ruslanas, tai turėjo būti iššaukiantis ir abejingų nepaliekantis patiekalas. Ir jam pavyko. Mačiau, su kokia nuostaba ir atsargumu ragautojai knebeno kiaušinį ir stumdė lėkštėje minkštus rikotos gabalėlius. Tačiau vos paragavus, dauguma suprato, jog tai tobulas derinys.

Burbone marinuota lašiša, patiekta su imbiero ir citrinų jogurtu bei burboniniu traškučiu.
Burbone marinuota lašiša, patiekta su imbiero ir citrinų jogurtu bei burboniniu traškučiu.

Jei prieš ragaujant antrą patiekalą kas nors būtų užrišęs akis, greičiausiai ne vienas būtų sakęs, jog valgo kažkokį citrusinį desertą, bet ne … žuvį. Tai buvo burbone marinuota lašiša, patiekta su imbiero ir citrinų jogurtu bei burboniniu traškučiu, pakepintu keraminėje kepsninėje.

Šalia – ypač aukštos kokybės menkė (Rytų šalyse tokia valgoma žalia arba švelniai marinuota), paruošta su apelsinais ir gvazdikėliais. Kerintis skonis ir aromatas!

Su kvapnia žolelių plutele paruošta 60 parų sausai brandinta jautiena.
Su kvapnia žolelių plutele paruošta 60 parų sausai brandinta jautiena.

Po užkandžių buvo patiekti pagrindiniai patiekalai. Pirmiausia – prancūzišku stiliumi (su kvapnia žolelių plutele) paruošta 60 parų sausai brandinta jautiena. Mėsa buvo patiekta su miško grybais, sultinyje keptomis bulvėmis, svogūnų piurė ir degintų kaulų padažu. Pastarasis gaminamas keturias valandas orkaitėje deginant jaučio kaulus su daržovėmis. Po to lėtai verdamas 24 valandas. Paskaninamas raudonu vynu ir dar keturias valandas verdamas, kad išgaruotų nereikalingi skysčiai bei išryškėtų sodrus, su niekuo nesumaišomas skonis.

Minkšta, burnoje tirpstanti, gomuryje skonių fejerverku sprogstanti jautiena tapo tikra vakaro sensacija.

Jautienai nedaug nusileido aviena su baklažanais, morkomis, žolelių aliejumi ir degintų daržovių padažu. Patiekalui buvo naudojama mėsinių avelių mėsa, neturinti įprasto specifinio kvapo. Aviena buvo apie valandą virta ant lėtos ugnies, po to kepta. Aptepta garstyčiomis, sumaišytomis su ruduoju cukrumi, vėl kepta ir patiekta ant stalo.

Ir kai atrodė, jog jau daugiau niekas mūsų nenustebins, padavėjos atnešė desertą – rozmarinų, citrinų ir žolelių agurkų panakotą su migdolų trapučiu…

Pamenat tą jausmą, kai po ilgo ir sunkaus darbo lauke labai karštą dieną jūs gaunate indą su vėsiu vandeniu. Godžiai geriate ir fiziškai jaučiate, kaip maloni gaiva skverbiasi į kiekvieną jūsų kūno ląstelę…

Toks pojūtis apėmė ragaujant visomis vaivorykštės spalvomis lėkštėje nušvitusį, o vėliau burnoje tūkstančius kartų atsikartojusį uogų, naminių citrininių ledų, rozmarino šėlsmą su subtiliu, vos juntamu agurkų prieskoniu…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite