Angle down Atgal

Atradę Aitvaro kiaušinį ir žirkles Giltinės liežuviui

Kovo 30–gegužės 14 d. Šiaulių dailės galerijoje veiks „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“. Tai visai šeimai skirta edukacinė paroda, kviečianti neįprastu būdu susipažinti su lietuvių mitinėmis būtybėmis.

Parodos kūrėjai – rašytoja Kotryna Zylė bei dailininkas ir scenografas Antanas Dubra – pristato dešimt interaktyvių objektų, apie kuriuos žodžiu ir raštu pasakoja juos atradusi mokslininkė Emilija Gruodytė. Kiekvienas iš jų dokumentuotas: nurodoma atsiradimo data ir aplinkybės, – šią informaciją lankytojai gali išgirsti garsinėje instaliacijoje, o 1–9 klasių moksleivių grupes kviečiame į edukaciją su gidu. Registruotis galima naudojantis Kultūros paso sistema.

Kada gimė mintis tokiu būdu pristatyti mitines būtybes, kaip jos buvo kuriamos ir ką dabar veikia jų tyrinėtoja Emilija Gruodytė, klausiame pagrindinių parodos autorių Kotrynos Zylės ir Antano Dubros.

– Kodėl knygų kūrėja ėmėsi kurti parodą?

Kotryna:

– Už pradinę idėją apie parodą ir kantrybę, vis ją primenant, esu dėkinga „Vaikų žemės“ vadovui Justinui Vancevičiui. Jis šiuo sumanymu pirmiausia pasidalijo su „Aukso žuvų“ leidėja Sigita Pūkiene, išleidusia „Didžiąją būtybių knygą“, o tada jau abu papasakojo man. Prireikė net dvejų metų, kad patikėčiau, jog galiu to imtis ir įsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti. Labai norėjau išlipti iš knygos ribų, sukurti tikrą būtybių pasaulį. Kaip ir mano kūryboje, taip ir parodoje mitinės būtybės atsiranda šiuolaikinėje aplinkoje, mūsų laikmečio kontekste. Niekaip nepavargstu nuo šio žaidimo – nei knygose, nei gyvenime.

„Vaikų žemės“ nuotrauka
„Vaikų žemės“ nuotrauka

– Ko trūko, kad darbas prasidėtų?

– Sumanymas nejudėjo iš vietos, kol prie komandos neprisijungė talentingas iliustruotojas, scenografas Antanas Dubra. Nuo tos akimirkos, kai jis sutiko ir ėmėsi eskizuoti mūsų aptartus eksponatus, patikėjau, kad laukia kažkas nuostabaus. Tokia lengva euforija tebesitęsia iki šiol.

– Kodėl dėmesio centre – būtybės ir kodėl vaikams?

– Jaučiu, kad šiais laikais mūsų krašto mitologija, tautosaka tolsta, konservuojasi, vis sunkiau pasiekia ir vis mažiau jaudina augančius mažuosius. Norėjosi tokios parodos, kuri užkrėstų noru domėtis sava kultūra. Ir ne tik vaikus – visus! Tikiu, kad „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ – paroda visai šeimai, kur kiekvienas randa savo paslaptį, susižavi vienu ar kitu eksponatu, o svarbiausia – visi išeina praturtėję žiniomis, atradę kažką naujo.

– Kaip augo kūrėjų komanda?

– Kūrybiniam procesui įsibėgėjus, susirinko didelis nuostabių profesionalų būrys. Abu su Antanu esame dėkingi skulptoriui Lukui Pelegrimui, kuris preciziškai kruopščiai pagamino didžiąją dalį eksponatų. Paroda turi stiprų tautosakos ir mitologijos ekspertų užnugarį. Šįsyk dėl eksponatų geografijos (kur kiekvienas rastas) ir jų autentiškumo įrodymo konsultavomės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto eksperte dr. Asta Skujyte-Razmiene. Islandiškąją istorijos liniją (parodoje yra ir ji!) išpinti padėjo dr. Dagrún Ósk Jónsdóttir iš Islandijos universiteto. Nuostabią atmosferą sukūrė ir Emilijos balso įrašus parengė garso režisierius Martynas Gailius, o mokslininkės balsui saviškį paskolino charizmatiškoji aktorė Aistė Lasytė.

„Vaikų žemės“ nuotrauka
„Vaikų žemės“ nuotrauka

– Parodoje yra devyni lietuvių mitines būtybes pristatantys eksponatai ir vienas tariamai parsivežtas iš Islandijos. Kodėl Islandija?

– Visos parodos ašis – fikcinė arba sugalvota mokslininkė Emilija Gruodytė. Kurdami eksponatus, kūrėme ir jos gyvenimo istoriją. Emilija net penkerius savo gyvenimo metus praleido Islandijoje. Ten patyrė dramatišką meilės ir netekties istoriją. Islandai mane labai žavi savo požiūriu į mitologiją, ji ten vis dar gyva, tad ne veltui ši šalis atsirado ir mūsų pasakojime.

– Kaip sugalvojote, kokie eksponatai turi būti?

Antanas:

– Pradžioje skaičiau medžiagą ir galvojau, ką vizualaus ir trimačio galima iš to padaryti, tada tardavomės kartu su visa kūrybine komanda. Būtybės tokios įvairios ir įdomios, kad nelabai ir reikėjo kurti, tik materializuoti jų motyvus.

– Norėjosi pavaizduoti kuo tiksliau ir atpažįstamiau ar surasti netikėtą sprendimą?

– Norėjau padaryti kažką naujo, bet ne mielo, o tokio, kad pašiurpintų ar prajuokintų.

– Ar galima eksponatus liesti?

– Beveik viską! Su Luku Pelegrimu buvome nutarę, kad eksponatai nebus laikini, o parodai keičiant vietą lengvai atlaikys keliones.

– Kurie buvo patys pirmieji?

Kotryna:

– Velnio batai, Baubo nagu perdrėkstas darželinuko megztinis, beje, numegztas specialiai parodai pagal Antano eskizą. Už jo įgyvendinimą esame dėkingi Remigijai Cicėnienei. Dar – inkubatoriuje perimas Aitvaro kiaušinis. Šiuos buvome sugalvoję nuo pradžių, tarėmės, kaip geriausiai materializuoti. Kiti eksponatai atsirado kūrybinio proceso eigoje: pradinės idėjos – Antano eskizų sąsiuvinyje, o vėliau – Luko dirbtuvėse.

„Vaikų žemės“ nuotrauka
„Vaikų žemės“ nuotrauka

– Kodėl vieni išsiskiria savo didumu (saulėgrąža, dantis, pėdos atspaudas), o kiti daiktai (žirklės, batai, megztinis) – realaus dydžio?

Antanas:

– Kūrėme sapno ar siurrealistinę nuotaiką. Dydžius ir mastelius padiktavo parodos būtybės ir rašytiniai šaltinai – nuo jų neatitolome, konsultavomės ir su tautosakos eksperte.

– Ne visi eksponatai buvo gaminami, ar ne? Kur ieškojote kitų?

– Negaminome tik žirklių, kurios buvo rastos karste: kūno nebuvo, tik žirklės ir, tikėtina, liežuvio gabalėlis.

– Ar pasistatytumėte namie kokį eksponatą?

– Mano mylimiausia saulėgrąža galėtų būti puikiausias toršeras.

– Kas toliau – paroda keliaus, augs, virs knyga?

Kotryna:

– Šiemet paroda keliauja po visą Lietuvą. Nuo kovo 30 iki gegužės 14 dienos ji veiks Šiauliuose, nuo rugsėjo 15 iki spalio 30 dienos – Klaipėdoje. Visuose miestuose paroda lauks smalsių lankytojų, moksleivius kvies į edukacijas. Visą informaciją galima rasti puslapyje http://butybes.lt.

„Vaikų žemės“ informacija

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite