Angle down Atgal

Ar saldūs lietuviški arbūzai?

Prieš kelias savaites Pasvalio turguje stovėjo jaunas vyras, pilną bagažinę prisikrovęs krepšinio kamuolio dydžio arbūzų. Paklaustas, kiek kainuoja kilogramas, vyras šyptelėjo. 

– Parduodu ne arbūzus, o jų sėklas. Čia tik pavyzdžiai to, kas išauga. 

Pasirodo, Panevėžio rajone gyvenantis vyras jau ne pirmus metus augina šias uogas (nustebsite, bet mokslininkai būtent taip klasifi kuoja arbūzus) ir džiaugiasi įspūdingais derliais. 

Kadangi man nepavyko prikalbinti vyro įsileisti į savo ūkį, ėmiau ieškoti, kas mūsų krašte augina šiuos sultingus ir daugumos mėgstamus vaisius. 

Nors dar yra gyventojų, galvojančių, kad arbūzų neįmanoma užauginti Lietuvoje, tačiau iš teisų yra ne vienas, kuris juos augina dešimtmečiais. Tokių radome ir Pasvalio rajone. 

„Suženijo“ su pomidorais 

Pažiūrėti, kaip Lietuvoje auga arbūzai ir pabandyti jų skonį palyginti su atvežtais iš šiltųjų kraštų, pirmiausia užsukome pas Kalno kaime gyvenantį Virginijų Preidžių. 

„Arbūzai pas mus nespėja užaugti, jie dingsta… pilvuose…“ – tikina Kalno kaime gyvenantis Virginijus Preidžius. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka
„Arbūzai pas mus nespėja užaugti, jie dingsta… pilvuose…“ – tikina Kalno kaime gyvenantis Virginijus Preidžius. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Vyro arbūzų auginimo „stažas“ nėra didelis. 

– Prieš ketverius metus pavasarį viename prekybos centre tiesiog pamatėme dviejų rūšių – žalių bei geltonų – arbūzų sėklų ir nusipirkome. Sudaiginome, pasodinome į šiltnamį, tačiau derlius nebuvo įspūdingas. 

Virginijaus nuomone, dėl to buvo kaltos ne sėklos, o netinkama kaimynystė – arbūzai buvo pasodinti kartu su agurkais. 

– Kitais metais pasodinome su pomidorais ir tai pasiteisino šimtu procentų. Pomidorai stiebiasi į viršų, arbūzai auga apačioje – derlius puikus. Nežinau, ar čia ta „ženatvė“ kaip nors pagrįsta moksliškai, tačiau ir draugams, kurie nori pabandyti užsiauginti namie arbūzų, patariu juos sodinti kartu su pomidorais. Beje, antrais metais sėjome sėklas, išimtas tiesiai iš patikusio prekybos centre pirkto vaisiaus. 

Viskas per… „tingėjimą“ 

Ponas Virginijus ant stalo padeda savo užaugintą arbūzą. Pastarasis dydžiu gal ir neprilygsta parduodamiems prekybos centruose, bet nėra ir mažas – 4–5 kilogramų. 

– Pirmuosius arbūzus ragaujame rugpjūčio pradžioje. Jie pas mus neužauga labai dideli. Nespėja. Tiesiog… dingsta pilvuose, – kvatojasi Virginijus. 

Ragaujame. Arbūzas nustebina ne tik neįtikėtinai saldžiu skoniu, bet ir nepaprastu sultingumu. Sultys tikrąja to žodžio prasme teka per barzdą ir rankas. 

Pasirodo, didelės paslapties čia nėra – šiltnamyje įrengta laistymo sistema, tad arbūzai reguliariai gauna vandens. 

– Esame tinginiai, tad stengiamės, kad auginant daržoves reikėtų kuo mažiau dirbti. Daržovės pačios save „prižiūri“. Visas šiltnamis mulčiuojamas kieme nupjauta žole. Taip sulaikoma drėgmė, neauga piktžolės ir dirva gauna naudingų medžiagų. Internete radau principinę schemą, nusipirkau juodo techninio plastikinio vamzdžio, prigręžiojau jame skylučių, prijungiau iš ligoninėje dirbančios bičiulio žmonos gautų lašinių vamzdelius, internetu iš Kinijos užsisakiau laistymo antgalius, laikrodinį mechanizmą ir viską prijungiau prie šiltnamio kampe stovinčios vienos tonos vandens talpos. Taigi laistymo sistema buvo baigta ir dabar kiekvieną rytą ir vakarą užprogramuotu laiku daržovių šaknys penkiolika minučių liejamos vandeniu.

 Kalno kaimo gyventojas pasakoja, jog naujoji sistema leidžia gerokai sutaupyti vandens. Per sezoną didžiuliam šiltnamiui su pomidorais ir arbūzais pakanka vos dviejų tonų vandens. 

Arbūzų nemėgo 

Visiškai kitaip arbūzus augina Papyvesiuose gyvenanti Rūta Samuolienė. Žaliašoniai moters namuose noksta jau beveik dvidešimt metų. 

– Prieš kelis dešimtmečius Biržuose gyvenantis mano tėvelis Gendrutis Čeponis iš kaišiadoriečio Konstantino Nedzvecko parsivežė 20 lietuviškos veislės „Kiemintai“ arbūzų sėklų. Iki tol aš jų nemėgau, man net kvapas buvo atgrasus. Bet tėtis įkalbinėjo pabandyti, atvežė daigų… – pasakoja Rūta. 

Moteris prisipažįsta, jog arbūzai taip patikę, kad vienais metais jų buvo užsiauginusi net šešiasdešimt. O štai Biržuose gyvenančio Gendručio Čeponio darže juos reikia skaičiuoti šimtais. 

– Visus tuos metus aš likau ištikima „Kiemintų“ veislei. Ji geriausiai adaptuota mūsų gamtos sąlygoms, vaisiai plonos odos ir labai saldūs. O tėtis mėgsta eksperimentuoti su visokiomis veislėmis. Vienas sėklas net iš Amerikos siuntėsi. 

Skirtingai nei Virginijus, ponia Rūta arbūzus augina ne šiltnamyje, bet lauke. 

– Balandžio mėnesį daigus sodinu į šiltnamį, o kai praeina šalnų pavojus, apie birželio 10 d. persodinu į lauką. Tėtis juos net sėja kaip agurkus – tiesiai į dirvą lauke, ir jie taip pat puikiausia užauga. Tik reikia saugoti, kad šviežiai pasėtų sėklų neiškapstytų paukščiai. 

R. Samuolienė pasakoja, kad iš pradžių daigai būna lepūs, tad juos reikia reguliariai laistyti. Tačiau kai prigyja – galima pamiršti – tiek drėgmės, kiek gauna su lietumi ar ryto rasa, jiems visiškai pakanka. 

Užauga iki aštuonių kilogramų 

Šiemet Papyvesių gyventoja pasodino šešis daigus, kurie subrandino dvidešimt du arbūzus. Vieną iš jų teko ragauti ir mums. 

– Šiemet daigai labai sunkiai „kabinos“, abejojau, ar iš viso prigis. Tačiau dabartinės gamtos sąlygos, šylantis klimatas labai palankūs arbūzams auginti. Visiškai kitokia situacija buvo prieš kelis dešimtmečius, kai tėvelis parsivežė pirmuosius daigus. Anuomet ir tų bandančiųjų auginti buvo labai nedaug, niekas netikėjo, kad šiltų kraštų augalas gali pas mus normaliai augti. Tačiau bėgant metams situacija iš esmės pasikeitė. 

Rūta pirmiausia pasveria ką tik darže nuskintą vaisių: šeši kilogramai du šimtai gramų. Skaičiai įspūdingi, tačiau ne patys didžiausi. Šiuose namuose buvo valgomi ir daugiau nei aštuonis kilogramus svėrę. 

Lietuviški arbūzai savo dydžiu nenusileidžia atvežtiniams. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka
Lietuviški arbūzai savo dydžiu nenusileidžia atvežtiniams. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Prapjovus vaisių, aplinkui pasklinda gaivus, salsvas aromatas. Ragaujame. Arbūzas visiškai kitoks nei tas, kurį valgėme Kalno kaime – mažiau sultingas, tačiau labai sodraus, stipriai išreikšto aromato ir saldus. 

– Šitas geras… Bijau, kad bus neprinokę, tačiau visi ženklai (gražiai pageltęs šonas, kuriuo lietė žemę, duslus garsas pabeldus) rodė, kad pasirinkimas geras. Neklydau. Reiks išsirinkti rudas sėklas ir pasilikti kitiems metams. Tėtis sveria kiekvieną arbūzą, užsirašo, kokios veislės, kaip ir kur augintas, ir atrenka didžiausiųjų bei skaniausiųjų sėklas kitai sėjai. Galima sakyti, užsiima selekcija. 

Moteris pasakoja, jog pirmuosius arbūzus paprastai skina rugpjūčio pabaigoje. Artėjant šalnoms visi nuskinami ir sunešami į šiltnamį ar garažą. 

– Esant maždaug penkių laipsnių temperatūrai, jei nėra pažeisti, arbūzai gali stovėti maždaug pusantro mėnesio. 

Tačiau tiek laiko Rūtos Samuolienės namuose šie vaisiai retai kada užsibūna. Geraširdė moteris arbūzais vaišina užsukusius svečius arba tiesiog išdalina draugams. 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite