Angle down Atgal

Ar kada nors žmogus bus svarbiausias?

Praėjusią savaitę visi, kas tik netingėjo, socialiniuose tinkluose komentuodami, imdami interviu ar rašydami straipsnius, aptarinėjo gaisrą Alytuje. Niekam nekyla abejonių, kad tai didžiulė nelaimė.

Ta nelaimė palietė ne vien Alytų, nors penketą dienų atrodė būtent taip. Vaizdžiausiai gesinimo operacijos eigą visai Lietuvai kasdieną savo feisbuko paskyroje pasakojo pats Alytaus meras Nerijus Cesiulis. Kas dieną pats vykdamas prie degančios padangų perdirbimo gamyklos „Ekologistika“, jis savo pasisakymuose nestigo kritikos visiems, kurie iš savo šiltų kabinetų stebėjo, ar gesinant gaisrą paisoma visų biurokratinių taisyklių. Tuo tarpu visą penketą dienų tie taisyklių kontrolieriai saugiai sėdėjo saugiu nuo Alytaus atstumu ir stebėjo, kaipgi alytiškiai susidoros su pirmu tokiu didžiuliu gaisru visoje Lietuvoje.

Aš ne tokių situacijų ekspertė, bet vaizdai iš Dzūkijos buvo bauginantys. Jei ten gyventų mano vaikai ir anūkai, rėkčiau visa gerkle į telefono ragelį, kad kuo greičiau ir kuo toliau mautų iš ten, kur pats oras nuodijo visus gyvus padarus aplinkui. Šiurpino į feisbuko paskyras keliamos nuotraukos su negyvais paukščiais, kiškiais, voverėmis. Kažkodėl atmintis iš karto atgamino vaizdus iš Černobylio serialo. Pagalvojau, kad ir vadovybės reakcija buvo panaši, kad nekiltų panika, geriau sakyti, kad gaisras jau tuoj tuoj bus užgesintas ir viskas čia bus „normaliai, broliai lietuviai“.

Bet ar tikrai viskas bus normaliai?.. Visi pradėjo piktintis Vidaus reikalų ministre, kuri vos vos spėjo toje ministerijoje kojas apšilti, o ir politikoje ji nėra asė. Keisčiausia buvo, kad etatiniams komentatoriams labiausiai užkliuvo ministrės tautybė, o ne jos kompetencija. Skaitydama juos, supratau, kad gaisras Alytuje atskleidė daugybę spragų, kurios vis žiojėja ir bado akis kaip kraujuojančios žaizdos. Visų pirma ir svarbiausia lietuvio bėda – neapykanta kitoms tautoms. Įsivaizduokime, kad ministrė ne lenkų tautybės, o lietuvė, ar ją lygiai taip pat kvostume po kiekvieno jos duoto interviu? Nemanau. Antra mūsų bėda ta, kad mes nuolatos laukiame, kada užgrius bėda ir tik tada suprantame, kad jai visiškai nepasirengę. O tada jau išplaukia trečioji mūsų bėda – kaltinimai. Kadangi mes nepasiruošę ir užuot išlikę vieningi, ieškome, kas gi dėl to kaltas, ir paieškomis užsiimame tada, kai reikia paskatinti, paremti ir padėti.

Nenoriu nieko kaltinti, bet visgi manau, kad tik įvykus avarijai į jos vietą turėjo nuvykti kelių ministrų komanda, kuri nuspręstų, ką daryti su šalia pavojingų dūmų gyvenančiais žmonėmis, kaip padėti ugniagesiams ir aprūpinti visus juos būtiniausiomis apsaugos priemonėmis, iš kur gauti būtiniausios technikos ir pripildyti ją degalais, o pasiaukojančiai dirbančius pamaitinti bei pasirūpinti jų poilsiu. Deja, arba to nebuvo, arba jie veikė taip slaptai, kad niekas to nežinojo ir nepastebėjo.

Toks jausmas, kad mūsų išrinktieji abejingi žmogui, o jei abejingi žmogui, tai ir visa Lietuva jiems nė motais. Juk Lietuva – tai žmogus prie žmogaus, kaip jūra – lašas prie lašo.

Jonė Lieponė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite