Angle down Atgal

Antanas Miškinis pakvietė Poezijos pavasarį

Pasaulį užpuolęs virusas sujaukė daugelį dalykų. Ne išimtis ir kasmet birželio mėnesį Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių etnografinėje-literatūrinėje sodyboje, vykstanti Antano Miškinio literatūrinės premijos įteikimo ceremonija: ji buvo perkelta į rugpjūčio pradžią. Premijos įteikimą pasivijo ir pavasarinė šventė – Poezijos pavasaris, tad sulipdžius dvi vėluojančias šventes gimė jaudinantis, įsimintinas, jautrus Poezijos festivalis, vykęs net dvejose vietose: jau minėtoje Antano ir Motiejaus Miškinių etnografinėje-literatūrinėje sodyboje bei Utenoje, prie vienos iš miesto mėlynųjų akių – Dauniškio ežero.

Gal ir gerai, kad abi šventės vėlavo: Poezijos pavasaris pagaliau atkeliavo į Uteną. Atkeliavo su stipriu poetiniu žodžiu, bardo dainomis, jaudinančiais poetų atviravimais.

Bet pradėkim nuo pradžių. Gražų ir saulėtą sekmadienį, rugpjūčio 2-ąją, Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių etnografinėje-literatūrinėje sodyboje, aštuonioliktą kartą buvo įteikta Antano Miškinio literatūrinė premija. Ji buvo skirta pasvalietei poetei Agnei Žagrakalytei, šiuo metu gyvenančiai Briuselyje. Agnei Žagrakalytei premija įteikta už eilėraščių knygą „Bu bu itis: Alisa Meler išeina pro duris“.

Brolių Miškinių sodyboje, kurioje „negaudo“ telefonai, bet kurioje ir toliausiai esančiam nuo poezijos žmogui staiga savo jausmus norisi išlieti eilėmis, skambėjo uteniškių ir atvykusių iš visos šalies poetų posmai. Poezijos mylėtojams eiles dovanojo poetai Petras Panavas, Vytautas Kaziela, Alvydas Katinas (galbūt vienintelis šalyje meras-poetas), Birutė Jonuškaitė, Rasa Milerytė, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Rūta Jonuškienė, Dainius Dirgėla, Antanas A. Jonynas, Liudvikas Jakimavičius, Erikas Druskinas ir, žinoma, Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatė Agnė Žagrakalytė. Skambėjo bardo Gedimino Storpirščio atliekamos dainos.

Sekmadienio pavakary Poezijos festivalis persikėlė į Uteną. Persikėlė taip pat į sakralinę vietą Dauniškio pakrantėje, kur poetams skaitant eiles netilo ežere įsikūrusio šokančio ir grojančio fontano akompanimentas. Poetams fontanas akompanavo tyliai ošdamas ir siūbuodamas pagal eilių ritmą. Net vakare neišdrįso užgroti, tarsi nenorėdamas išblaškyti pakrantės pušyne pasilikusio poetinio žodžio.

Poezijos pavasaris nukeliavo toliau. Antanas Miškinis pasiliko. Iki kito birželio. Tikėkimės, kad pavasaris ir poetas susidraugavo ilgam.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite