Angle down Atgal

Ant mar­gu­čių – tau­to­dailės fi­lo­so­fi­ja

Šiau­lie­čių Ze­no­no ir Lai­mutės Tomkų na­muo­se – be­veik pustūks­tan­čio mar­gu­čių ko­lek­ci­ja. Did­žiąją dalį jos po­ra nu­mar­gi­no, be­si­ruoš­da­ma au­to­ri­nei pa­ro­dai, ir nuo to lai­ko kas­met pa­pil­do sa­vo ko­lek­ciją nau­jais, la­biau­siai to ver­tais eks­po­na­tais. Abu su­ta­ria: kad mar­gu­tis pa­vyktų, rei­kia nu­si­tei­ki­mo – džiaugs­min­gos ty­los, ku­rią do­va­no­ja ypa­tin­gas gavė­nios lai­ko­tar­pis.

„Šie metai išskirtiniai“, – taria Laimutė, ant stalo statydama arbatinuką – jaukiuose Tomkų namuose pasklinda gaivus šalavijo aromatas. Neslėpsiu, tikėjausi, kad čia kvepės vašku, kuriuo jiedu margina kiaušinus.

„Seniau pradėdavome marginti iškart po Užgavėnių – tokia trauka būdavo. Aišku, pirmieji kiaušiniai tik tam, kad paterliotume, įgūdžius atgautume, nes per metus užsimiršta. O dabar iki Velykų beliko mažiau nei vienas mėnuo – dar neprisėdome“, – sako L. Tomkuvienė. Zenonas, įsitaisęs šalia žmonos, svarsto – veikiausiai įkvėpimą pasiglemžė aplinka ir sustoję darbai. Laimutė dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje, vaikams tokiu metu vesdavo kiaušinių marginimo pamokėles. Natūralu – marginti nenustodavo ir grįžusi namo.

„Dabar kitaip, bet iš to gimsta labai daug gero. Manau, kad tas savotiškas apribojimas mus visus sąmoningai ar nesąmoningai įvedė į gavėnią. Trokštame to ar ne. Matyt, Aukščiausiasis daro tai, ko mes patys daugelį metų nepadarėme. Nes kas yra gavėnia? Visos pramogos, visi pasilinksminimai baigti. Turi būti savo tyloje“, – sako L. Tomkuvienė.

„Per Kalėdas marginti kiaušinio nepavyks – ne tas nusiteikimas. O per gavėnią tai daryti gera, tai duoda malonės laiko. Vienam kiaušiniui – 15–20 minučių, o gal ir visas pusvalandis – žiūrint, kaip su juo žaisime. Gal įsismulkinsime, o gal stambiais raštais gražinsime. Kai sekasi, norisi kuo daugiau išmarginti. Bet vakarai trumpi, galų gale, ir dėmesį sunku ilgai sukoncentruoti, nes reikia išlaikyti tam tikrą nuotaiką, kad raštai vieni kitus pagautų“, – sako Z. Tomkus.

Nuot­rau­ko­je – žąsies kiau­ši­niai. Lai­mutė pa­sa­ko­ja, kad į edu­ka­ci­jas vai­kai at­si­ne­ša net ir stru­čio kiau­ši­nių, ta­čiau jai pa­čiai to­kių mar­gin­ti dar ne­te­ko.
Nuot­rau­ko­je – žąsies kiau­ši­niai. Lai­mutė pa­sa­ko­ja, kad į edu­ka­ci­jas vai­kai at­si­ne­ša net ir stru­čio kiau­ši­nių, ta­čiau jai pa­čiai to­kių mar­gin­ti dar ne­te­ko.

Atkartoti nepavyktų

Tuos raštus, pasirodo, diktuoja ne tik tautodailininkų rankos, bet ir pats kiaušinis. Zenonas juokiasi – kai tenka kiaušinius perskelti peiliu kiaušinienei, jie visi atrodo vienodi. O štai marginant imi pastebėti jų individualumą: žiūrėk, vienas ovalesnis, kitas koks nors striukas. „Paimu kiaušinį, suku ir iškart suprantu, nuo ko pradėsiu“, – priduria jis.

„Mes kartais sakome vienas kitam: oj, šitas margutis labai gražus, pasidėsiu jį ir atkartosiu. Bet tiesiog nepajuntu, kaip, bandydama atkartoti, imu daryti visiškai kitaip, taip, kaip man duota. Va čia ir prasideda kūryba“, – pastebi L. Tomkuvienė.

Paklausta, iš kur mokosi margučių raštų, ji šypteli: „Didelio išmanymo nereikia – kiekvienas turi savo pajautą. Kaip gražiai etnologai beaprašytų, žmogus visuomet darė taip, kad jo margutis tiesiog būtų gražus.“

Yra dar ir tai, ką sutuoktiniai vadina „tautodailės filosofija“. Laimutė rodo savo megztas pirštines, nusėtas saulutėmis, varnelėmis, kryželiais ir kitais ornamentais. Zenonas – drožinėtomis gėlėmis papuoštas audimo staklių šaudykles. „Esmė ta pati, skiriasi tik forma. Čia – medis, o čia – kiaušinis“, – sako jis.

Skir­tu­mai. Viršuje – Ze­no­no mar­gu­čiai, apačioje – Lai­mutės. Sa­viš­kius su­tuok­ti­niai at­ski­ria, mat kiek­vie­nas tu­ri savą braižą.
Skir­tu­mai. Viršuje – Ze­no­no mar­gu­čiai, apačioje – Lai­mutės. Sa­viš­kius su­tuok­ti­niai at­ski­ria, mat kiek­vie­nas tu­ri savą braižą.

Margučiai buvo jos biznis

Tradicijos marginti kiaušinius vašku nei Zenono, nei Laimutės vaikystėje nebuvo – ją sukūrė patys, tapę šeima.

„Tėvai kiaušinius tik dažė. Nežinau, kokie tai buvo dažai, bet įtariu, kad pramoniniai. Kaimynė dirbo tekstilės fabrike, prieš Velykas mamytei paduodavo į popieriuką surišusi žiupsnelį dažų, sakydavo: čia jums – šventėms“, – pamena Laimutė.

„Mes margučius dažydavome spalvotu laku, kurio tėtis parnešdavo iš darbo. Vaškas atėjo iš mano tetos, kuri gyveno prie Kurtuvėnų, vėliau į juos persikraustė. Margučiai buvo jos biznis: prisimargindavo porą bulvinių krepšų ir į Šiaulius, į turgų. Atsimenu, sėdi ji prie pečiaus, kiaušiniai išrikiuoti, vaško dūmas rūksta... Matyt, šita juostelė įsirašė ir kai mūsų vaikai paaugo, pradėjome visa šeima marginti vašku. Patirties nebuvo, buvo atmintis“, – pasakoja Zenonas.

Įstoję į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendriją, Tomkai ėmė dalyvauti parodose. „Į jas visi tautodailininkai atneša mažą dalelę savęs. Kadangi kiaušinis ypač mažas, sakydavau, kad atnešiu penkis margučius. O pirmininkė prašydavo – nors dešimt“, – juokiasi Laimutė.

Tos dešimtys virto šimtais. 2014 m. kovą sutuoktiniai Šiauliuose surengė autorinę margučių parodą, kurioje pristatė 350 vašku margintų kiaušinių. Ruoštis parodai pradėjo iškart po Naujų metų ir dirbo iš peties: buvo privalu kiekvieną dieną padaryti tam tikrą skaičių margučių, klysti negalėjo. Zenonas priduria, kad nemenku iššūkiu tąkart tapo ir tinkamų kiaušinių paieška. Teko važinėti po platinimo punktus, tartis su pardavėjomis, kad leistų apžiūrėti prekę ir išsirinkti tinkamus, vizualiai neįskilusius kiaušinius.

Įspūdingas kiekis margučių, sudėtų į dėžę, dabar saugomas Tomkų namuose didelėje spintoje. Laimutė kasmet peržiūri kolekciją, patikrina, ar visi eksponatai sveiki, „neapsiašaroję“. Taip pat padeda naujų margučių –
tų, kurie tais metais išėjo gražiausi. Taip kolekcija vis auga, šiuo metu margučių yra daugiau nei keturi šimtai.

„Tai, kas tapo tradicija mums, gali tapti tradicija ir kitoms šeimoms. Dabar iš tiesų labai geras laikas susėsti su vaikais ir pabandyti marginti vašku. Nes jeigu pasikliausime tik lipdukais, lietuviais neišliksime. Turime sąmoningai išlaikyti tradicijas, todėl visus, kurie apie tai galvoja, kuriems tai svarbu, kviečiu marginti“, – sako Laimutė.

O nuo ko pradėti? Z. ir L. Tomkai dalijasi patirtimi:

Senovėje buvo marginami tik žali kiaušiniai. Šios taisyklės laikosi ir Zenonas su Laimute, be to, abu pabrėžia, kad kiaušiniai negali būti švieži, geriausia – pastovėję bent savaitę. „Kitaip verdant gražiai „nenukąs“ dažai“, – paaiškina Z. Tomkus.

Prieš marginant, kiaušinį reikia nuplauti su indų plovikliu arba soda, o tuomet sušildyti. Laimutė pataria kiaušinius palaikyti ant radiatoriaus arba šiltame vandenyje, blogiausiu atveju – delnuose. Ant šilto kiaušinio gražiau liesis vaško potėpiai.

Marginimo naujokams pravartu pieštuku pasižymėti kiaušinio centrus. „Jeigu žmogus visiškai nežino, nuo ko pradėti, pradžia gali būti kiaušinio viršus arba vidurys“, – sako L. Tomkuvienė.

Marginimui tinka tik natūralus vaškas. Vaškui šildyti Zenonas yra sukonstravęs paprastą aparatą – tereikia įjungti jį į rozetę ir kaitrinė lempa įšildo vašką. Tačiau tinka ir žvakidės eteriniam aliejui garinti (žvakę reikėtų pakelti kuo aukščiau) arba… kapų žvakidė. Į ją priberkite smėlio arba druskos ir ant viršaus padėkite žvakutę-tabletę. Taip nustatysite tinkamą liepsnos aukštį, kad vaškas indelyje būtų reikiamos temperatūros. Ant žvakidės dangtelio pritaisykite indelį, kuriame šildysite vašką. Pavyzdžiui, metalinį stiklainio dangtelį.

Įrankius pasigaminti taip pat paprasta. Tereikia į storesnę šakelę įkalti smeigtuką, vinutę su dailia galvute. Laimutė sako, kad marginimui puikiai tinka ir degtukai. Kokį įrankį bepasirinktumėte, jį reikėtų laikyti kuo statmeniau.

Vašku išmargintus kiaušinius sutuoktiniai dažo įvairiai: maistiniais dažais, svogūnlaiškių nuoviru, gelžuonimi. Pastarąjį gamina iš surūdijusios geležies ir juodalksnio žievės. Šiuos ingredientus užpila vandeniu, įberia saują druskos, įpila trečdalį acto ir palaiko mažiausiai mėnesį. Gelžuonyje pabuvę kiaušiniai įgauna pilkšvą arba juodą atspalvius. Paskui viską lėtai verda svogūnlaiškių nuovire.

Bene svarbiausias Tomkų patarimas – dirbti ramybėje. „Jeigu nuolatos domėsitės, kas yra šalia arba kaip kitam sekasi marginti, užmiršite savo kiaušinį ir nieko nesukursite. Margindama net televizoriaus nejungiu. Esu tik aš ir margutis“, – sako Laimutė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite